Gyvenau su tėvu viename name, kur gyveno ir mano mama. Ji ir mirė namuose, būtent tame kambaryje, kuriame man ir nutiko tai, apie ką papasakosiu. Viskas įvyko naktį – buvau visiškai blaivus.
Pabudau nuo dviejų smūgių į duris – lyg kažkas stipriai belstųsi kumščiu. Gulėjau ant nugaros, užsitraukęs antklodę iki kaklo, o per kūną pradėjo „eiti“ šiurpuliai, pradėjau galvoti, kas čia taip stipriai beldžia – gal neužrakinau lauko durų ir atėjo koks kaimynėlis.
Šalia lovos stovėjo toks nedidelis kavos staliukas, ant kurio gulėjo televizoriaus valdymo pultas. Galvojau paimti jį ir įjungti televizorių, bet negalėjau pajudėti. Norėjau pradėti šaukti, bet kad ir kiek stengiausi, pavyko tik šnabždėti. Pradėjau drebėti, norėjau numesti nuo savęs antklodę – su kojom ar su rankom, man buvo tas pats – bet negalėjau pajudėti.
Po smūgių į duris praėjus kokioms dešimt sekundžių, per kurias ir bandžiau pajudėti ar šaukti, išgirdau šalia lovos garsą, kuris priminė tarsi kažkas traškintų saulėgrąžų įpakavimą. Pradėjau galvoti, ką aš palikęs ant staliuko, kas galėtų taip traškėti, bet niekaip neprisiminiau. Vis dar negalėjau nei pajudėti, nei šaukti. Mano širdis daužėsi kaip išprotėjusi. Tada šnabždėdamas pradėjau prašyti mamos, kad manęs negąsdintų ir išeitų, ir tą akimirką viskas pasibaigė.
Kojomis nuo savęs numečiau antklodę, įjungiau televizorių, šviesą. Prie lovos ir staliuko pamačiau ant žemės gulintį reklaminį prekybos centro laikraštuką, kurio popierius – labai plonas ir traškus. Uždėjau ant jo koją, pasukinėjau – garsas buvo identiškas.
Mano tėvui yra porą kartų pasivaidenę, jis matė siluetą – iš pradžių negalėjo pajudėti, po to koja bandė spirti į siluetą, kuris, jo akimis, buvo lovos gale prie kojų, bet iš inercijos įspyrė į sieną, esančią lovos šone, ir susilaužė kojos pirštą. Po tų įvykių kvietėm kunigą, kuris šventino namą – po to viskas pasibaigė ir nurimo. Tame rajone, kur gyvenome, netoli yra senosios žydų kapinės, iš kaimynų esu girdėjęs, kad jiems yra atsitikę keistų dalykų.
Papasakojau apie tai, kas rimčiau nutiko man ir tėvui, bet šiaip, būdavo, visokių garsų pasitaikydavo – tai nukrenta kažkas naktį ir t.t. Tai tokia mano istorija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kaip DELFI jau anksčiau sakė psichologė psichiatrė Genovaitė Petronienė paprastai žmogus, kuris neseniai palaidojo kokį artimą giminaitį, pradeda girdėtis jo balsas ar žingsnius.
„Tačiau yra taip, kad tiesiog apie tą žmogų tu nuolat galvoji, kažko tikiesi, tad vėliau tai ir pradeda vaidentis. Dar dažniau būna, kad asmuo išsiskiria su vaikinu ar mergina ir, pavyzdžiui, jam gatvėje ima vaidentis, kad tas žmogus ką tik praėjo, kad jį nuolat mato. Arba, tarkime, vaikystėje turbūt dažnas turėjo tokios patirties: prietemoje kabo paltas, o atrodo, kad visas žmogus. Vaiduoklių matymas – labai panašus reiškinys. Matai tai, ką nori, ko tikiesi arba ko labai vengi ir bijai“, – aiškino ji.
Tačiau, pripažino G. Petronienė, negalima visiškai atmesti galimybės, kad tam tikri asmenys kartais iš tiesų mato šmėklas.
„Aš asmeniškai gyvenime su tuo nesu susidūrusi, tačiau aš neatmesčiau galimybės, kad galbūt ir egzistuoja kokie antgamtiniai reiškiniai“, – svarstė ji.
Teiraujamės Jūsų – ar esate girdėję apie panašius reiškinius iš savo artimų žmonių? O galbūt pats manėte, kad susidūrėte su neva antgamtiniais reiškiniais, o vėliau išsiaiškinote, kad šių priežastis – itin paprasta, tarkim, statybinis brokas?
Laukiame Jūsų istorijų ir pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Istorija“