Leiskite man papasakoti istoriją, kuri neišvengiamai yra apie mus visus. Apie tai, kas mums visiems yra artima, pažįstama. Truputį apie buitį ir truputį apie filosofiją. Apie tai, su kuo neišvengiamai susidursime kiekvienas.
© K. Cemnolonskio nuotr.

Mano tėvas visą gyvenimą labiau mėgo hedonistinius malonumus, negu sukeliamus pareigos ar darbštaus darbo. Visą gyvenimą jis bandė čia ir dabar gyventi taip, kaip nori. Bet būtent dėl tokio mąstymo jis neturėjo galimybių gyventi būtent taip, kaip įsivaizduoja.

Būta daug alkoholio, prasto maisto, keptos mėsos, rūkymo. Būta visko, kad neva būtų švenčiamas gyvenimą.

Kai aš mečiau rūkyti ir pradėjau pernelyg sveikai gyventi, aš jam tai pareiškiau. Pamenu, stovim virtuvėje, o jis man siūlo tai to, tai ano. Aš su pasididžiavimu konstatuoju savo naujuosius pasirinkimus, o jis taria:

- Žinai, yra toks anekdotas: ateina vyriškis pas daktarą ir sako:

- Daktare, daktare, kaip man skauda tai tą, tai aną...

- Geri? – klausia daktaras.

- Oi, ne...- atsako pacientas.

- Rūkai?

- Baikit daktare... tikrai ne.

- Su moterim pasiduodi?

- Oi nenene...

- Tai kam tu išvis gyvas?

Tėvas nusijuokia pats vienas.

Po kelių metų po šio anekdoto aš sėdžiu toje pačioje virtuvėje ir žiūriu į tėvą, kuris jau panašus į tokį, kuris nebeturėtų gyventi, nepaisant to, kad jam dar tik 53-eji. Vis bandau suprasti, ar aš šį asmenį apskritai pažįstu, ar aš to paties žmogaus svečiuose. Beveik vieneri metai chemoterapijos ir jis atrodo kaip gyvas memento mori skeletas su didelėm rudom išsipūtusiom akim, kurį dengia tik lengvas odos sluoksnis. Jis nieko negali valgyti.

Visiškas paradoksas: atrodo, kad jis nebeturėtų būti gyvas, o jis sėdi, kaulai kyšo, žagsi ir žiūri pro langą. Kartais pažvelgia į mane tokiu klaikiu žvilgsniu, kad aš stengiuosi kaip įmanoma labiau sutramdyti savo siaubą. Rodos, kad pati mirtis žiūri man į akis. Stengiuosi šypsotis, kad bent jau jam atrodytų, kad matau jį vis dar tokį patį.

Vakare jis atrodė visai gerai nusiteikęs, nors šaltas ir vos pakrutantis. Dar tebegraužė save, kad kai mano brolis atvažiavo palikti vaistų, jis per kietai miegojo ir praleido jo vizitą. Buvo daug prisirengęs, jo žemas spaudimas net ir šilčiausiam kambaryje verčia jį jaustis lyg lauke sausio mėnesį. Jis nevalgo, jam trūksta oro. O jis sėdi, žiūri toliau atkakliu žvilgsniu pro langą, lyg kažko laukdamas, stipriai gniauždamas jėgas.

Jis žino, kaip atrodo, jis žino ir tai, ką aš matau. Prieš ruošiantis miegoti, prišildau kambarį, paruošiu aprangą. Padedu nusirengti, nors ir šiurpas iš siaubo nukrečia – kaulai. Matau žmogaus skeletą. Pilvas išsipūtęs, pėdos irgi, o kaulai styro. Stengiuosi ignoruoti, kad neišsiduočiau ir mes toliau apsimetame lyg nieko nebūtų įvykę.

Jo namuose – stebėtina tvarka. Ir vis nesuprantu, ar tai jo nuopelnas, ar visų žmonių, kurie pas jį apsilanko, bet neužsibūna... Klausiau, ar jam dažnai liūdna, o jis atsako, kad „tik tada, kai vienas. O šiaip stengiuosi negalvoti.“ Tai, kaip jis vis dar laikosi įsikibęs gyvybės, ir kas, aš manau, yra vienintelė priežastis, kodėl jis dar tebejuda šiame šaltame kūne, atsispindi jo didelėje baimėje dėl galimų tragedijų. „Atsargiai, išvirs grikiai“, „atsargiai, nudegs laidas“, „atsargiai, nekliudyk pomidorų“ jis vis kartoja prikimusiu balsu. Pomidorus jis pradėjo auginti neseniai. Prieš porą mėnesių. Myli jis juos labiau nei savus vaikus. Išėjom į balkoną, ir, nors kalbėjo mažai, žvaliausiai kalbėjo apie juos. Tuos tris pomidorus daugiabučio balkone...

Karts nuo karto jis man padovanoja šypseną tais nebyliais momentais. O aš pašildau jo rankas. Niekada iki šios ligos neteko man jo glausti. Tyliai sėdėjom, žiūrėjom televizorių. Tada ir apėmė didžiausias siaubas, matant visas baisias hedonistines reklamas, kurios tik apie gyvenimą, lengvumą, švelnumą ir malonumą. O jis, va, sėdi, kenčia, negali išeiti ir turi žiūrėti į šį nebepasiekiamą gyvenimą. Tai žmogus, kuris mylėjo gyvenimą ir man buvo baisiausia, kad netyčia nepradėtų jo ilgėtis.

Atrodo, kad tik paskutiniais gyvenimo mėnesiais tėvas išmoko visas gyvenimo pamokas, kurias pastarasis atkakliai norėjo jam įpiršti. Jis pradėjo rūpintis mityba, tvarkingiau gyventi, saikingiau judėti, neskubėti. Jis suprato viso ko svarbą. Bet jo lėtas judėjimas mane pastatė akistaton su tuo, kaip iš tiesų žmogus atrodo, kai nebeturi, kur lėkti, o tik ramiai laukti mirties. Kai nebeturi didelių norų, tik, duok Dieve, jaustis geriau. Kaip žmogus tik nori prisikelti naujam gyvenimui ir nieko daugiau.

Kai pasiruošėm miegui, jis atrodė visai džiugiai. Nusišypsodavo kiek daugiau, nors aštrus žvilgsnis vis dar bylojo apie sunkią kovą. Nusprendė eiti valyti dantų, duris paliko praviras. Aš tvarkiau virtuvę. Staiga girdžiu užtrenkiamas duris ir vėmimo garsus. Pajutusi jo diskomfortą aš išėjau į balkoną parūkyti. Žiūrėjau į pilnatį ir meldžiau, kad jam leistų išeiti. Kad jis susitaikytų, nes, sakau, jis jau viską išmoko. Ilgai meldžiau, ilgai. O nusišluosčiusi ašaras grįžau lyg niekur nieko. Leidau jam suprasti, kad buvau išėjusi, nors taip paremdama jo orumą. Atsisėdusi ant lovos pamačiau jame sugrįžusį sunkumą. Jis palinko prie manęs, padėjo galvą ant peties, o aš apkabinau jo liesą, šaltą kūną. Tokį šiurpą ir kraupulį šitokiais momentais nugali tik nuoširdi meilė.

Iš ryto jam buvo dar sunkiau. Jis jau nebenorėjo kalbėtis. Aš susitvarkiau ir turėjau gyventi gyvenimą. Palikau jį ant lovos sėdintį. Nieko nebesitikintį ir vis dar labiau laukiantį paskutiniosios, o gal kito jį aplankysiančio žmogaus. Ištariau „Iki“, nors žinojau, kad grįžti ir kitą savaitgalį jau greičiausiai bus per vėlu. O nuoširdžiai tikėjausi, kad taip ir bus.

Po poros savaičių, metusi visus darbus, grįžau aplankyti jo į ligoninę. Radau dar sunkesnės būklės, transe, visą leisgyvį. Jo žvilgsnį pamatyti tekdavo tik tuomet, jei skausmas jį trumpam sugrąžindavo į realybę ir leisdavo pamatyti aplink stovinčius artimuosius. Stebino seselių apatiškumas, kurioms palikus jį likimo valioje, mirtis nebekelia jokios nuostabos, o tuo labiau, netampa sustiprėjusios empatijos priežastimi. Suprantama, juk tai – jų kasdienybė.

Ir štai aš sėdžiu šalia jo, tramdau jo nevalingus judesius skausmo priepuolių metu. Jo gyvybę palaiko tik lašelinė, o judesius, kai nėra aplink artimųjų, tramdo grandinės. Nei išeiti, nei išvežti iš palatos neleidžia – ligoninė nenori tokios atsakomybės. Žmogus turi gulėti lovoje, kai jo vienintelis gyvybės palaikytojas – vaistai. Jis nei geria, nei valgo, nei mato ar kalba. Prirakintas turi tęsti savo kančią.

Ką aš visa šia istorija noriu pasakyti? Tai ne apie mano skausmą ir ne apie artimųjų skausmą apskritai. Aš kalbu apie mūsų gyvenimo filosofiją, apie to, kas tikrai šiame pasaulyje neišvengiama – mirtis – ignoravimą. Mes taip kimbame į gyvenimą, kad pamirštame, kas laukia jo pabaigoje. Ir būtent dėl tos priežasties, kad mes šitaip be saiko branginame ir vertiname gyvenimą, mano tėvas guli prirakintas prie lovos ir klausia manęs „Kiek dar tempsite mano kančią?“. Tik dėl tos priežasties žmogui neleidžiama ramiai numirti. Jis jau būtų nebegyvas. Jau būtų miręs prieš pusę metų ir visą šį laiką jam nebūtų tekę išgyventi tokios kančios, kokioje yra dabar. Jis paliktas kampe seselių, daktarų.

Visiems jau aišku, kad yra pabaiga ir visų apatija rodo, kad tikrai visi suprato, kad jam liko tik kelios dienos. Tačiau man kyla klausimas: jeigu visi žino, kad nebėra visiškai jokios vilties, kam žmogui tempti jo kančią? Kam jį palikti vieną, neadekvatų naktimis kankintis, leisti lašelinę, kurios vėlesnis išėjimas iš kūno jam kainuoja šitiek daug kančių? Kodėl dėl kažkokių reglamentų ar nusistovėjusių normų mes uždarome žmogų ir tikime, kad darome jam gerą prailgindami ne gyvenimą, o kančią?

Aš tikiu, kad pokyčiai visuomenėje įvyksta ne „iš viršaus“, valdžiai pakeitus įstatymus, o iš apačios – žmonių valioje. Kai keičiasi žmonių mentalitetas, jų požiūris, tuomet keičiasi ir tvarka. Jūs, kaip ir aš, puikiai žinote, kad mirties neišvengsime, bet dėl to, kad nežinome (o gal dedamės žinantys), kas laukia po jos, mes prakeikiame tuos, kurie jos savanoriškai šaukiasi.

Natūralu – mes esame gyvenime ir mums lemta jį teigti. Tačiau ar dirbtinėmis priemonėmis mes turime teisę tariamai pratęsti gyvenimą, lygiai taip pat kaip ir dirbtinėmis priemonėmis nutraukti jį? Ar žmogus nusipelnė būti laikomas čia, nors, natūraliomis sąlygomis, jis jau seniai būtų laisvas nuo kančios? Kodėl nusprendėme, kad šis gyvenimas yra šitiek daug vertas, kad mes privalome jame kentėti, prirakinti prie lovos, absoliučioje gėdoje, neįgalume ir neįmanomame skausme? Kaip į visą tai žiūrėti artimiesiems, kurie turi sustabdyti savo gyvenimus ir laukti, kol žmogus šitaip sunkiai išeis?

Eilinį kartą apie eutanaziją ir, žinoma, apie gyvenimą apskritai keliama daug klausimų. Aš tik noriu palinkėti visiems nepasiduoti impulsui laikytis taip įsikibus tiek egzistavimo tiek patiems pasiekus tokią ligos stadiją, tiek ją pasiekus artimiesiems. Nesvarbu, ką teigia reklamos, nesvarbu, ką mes bandom įteigti sau, bet gyvenimo paradoksas (gimimo ir mirties) mus auklėja priimti natūralią kaitą ir tiesiog paleisti. O galiausiai – susitaikyti su neišvengiamybe. Papildomos priemonės, palaikančios gyvybę, yra ne tas pats, kas papildomos priemonės siekiant išgydyti. Tai yra nenatūralu, tai ne gydo, o tik palaiko kančią. Aš tai kartoju, nes mes tikrai tai nepakankamai kartojame vienas kitam „kančia yra išvengiama, o mirtis – ne“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis ar patirtimi? Kviečiame jus rašyti pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patirtis“.

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

„Telia“ aptarnavimo kokybė klientą išmušė iš vėžių: man tai nesuvokiama (152)

Norėjau pranešti apie situaciją, su kuria teko susidurti naudojantis „ Telia “, vienos iš...

Nebūkime tipiniai rytų europiečiai – Vilniuje ir Kaune ne viskas taip blogai (26)

Vasara už lango ir širdis džiaugiasi. Nesidžiaugia tik miestiečiai, kurie kartkartėmis papuola...

Dvigubos pilietybės klausimas: kodėl diskutuojama su seimūnais, o ne eiliniais piliečiais? (44)

Norėtųsi reaguoti į Seimo nario Kęstučio Masiulio pamąstymus dvigubos pilietybės linkme,...

Sunku pamiršti vienos nakties nuotykį – jaučiasi save suteršusi (161)

Nors ir sakoma, kad neverta galėtis to, kas padaryta, nes nieko nesugrąžinsi ir nepakeisi, aš jau...

Medaus mėnuo sugadintas: patikros punkte pavogė asmens dokumentą (22)

Norisi visus įspėti, kad netektų taip skaudžiai pasimokyti. Pirmadienį, apie 13.30 val., Vilniaus...

Top naujienos

Naujausi reitingai: konservatoriai ir „valstiečiai“ lieka populiariausi (102)

Populiariausiomis partijomis šalyje toliau lieka opozicinė Tėvynės sąjunga – Lietuvos...

Kelionė po Rusiją pilna stebuklų: kainos baisios, o svajonių alga – 400 eurų (639)

Ne tik Lietuvoje gyventojai skundžiasi aukštomis kainomis. Rusijoje, Sankt Peterburge, sutikti...

Vilniečiai nepatenkinti: pasitikėjimas Šimašiumi – žemiausias per visą kadenciją

Pasitikėjimas Vilniaus meru Remigijumi Šimašiumi pasiekė žemiausią vietą per visą jo...

Po pasaulį keliaujantis lenkas nišą rado Palangoje: kviečia paragauti „Trdelnikų“ (57)

„Buvau Rusijoje, Baltarusijoje, Italijoje, visose Baltijos šalyse, Ukrainoje, Austrijoje,...

JAV prezidentas atmeta referendumo Rytų Ukrainoje galimybę (27)

JAV prezidentas Donaldas Trumpas nesvarsto apie referendumo galimybę Rytų Ukrainoje - apie tai...

Krizę išgyvenę Oksana ir Simas Jasaičiai švenčia 5-ąsias vestuvių metines: atlikėja džiaugiasi vyro dėmesiu (161)

2013 metų liepos 19 d. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje aukso žiedus sumainė krepšininkas Simas...

Nustebsite, kiek daug gali žalieji žirneliai kiek valgyti, kad nepūstų pilvo?

Žalieji žirneliai yra gana maistingi ir turi nemažai skaidulų bei antioksidantų. Be to, tyrimai...

Restoranų darbuotojai atskleidė, kokių patiekalų niekada neužsisakytų (3)

Tik įsivaizduokite, kad sėdite prie stalo restorane ir esate išties alkani. Tačiau neturite nė...

Gyvena iš 150 eurų pensijos ir vis tiek laimingi (394)

Ar įmanoma būti laimingam, jei gauni 150 eurų pensijos, gyveni vienkiemyje, neturi mašinos, o į...

„Mano eksperimentas“ – viena dalyvių jau džiaugiasi salotų derliumi balkone

DELFI organizuojamas konkursas „Mano eksperimentas“ ir jo dalyvė Eimantė. Vilnietė šią...