Kai 3 metų vaikas krisdavo ant grindų, nupirkdavau, ko nori, ir tiek... 4 – jau erzindavo, bet ką padarysi, darydavau, kaip norėdavo.
Suėjo 5 metai – tai tęsėsi... Užtenka menkučio „ne“ – „ne, šiandien nebežiūrėsi filmukų, jau tris valandas iš eilės žiūri“ – ir prasideda – veidas išrausta, lūpos persikreipia, ir prasideda žviegimas... Trepenimas kojomis...
Suėjo šešeri. Kitais metais turėsiu leisti į mokyklą, bet kaip tą padaryti, kaip gauti kokią pažymą, kad nereikėtų? Vaikas nesiliauja rėkęs, spiegęs, vos tik kas nepatinka! Nenuperku žaislo – rėkia, neduodu saldainio – rėkia, duodu pastabą, kad patrepsėtų prieš įeidamas į butą, ima lakstyti po namus trypdamas visur... Šešeri metai, jau neturėtų taip būti, nesuprantu, kas negerai – galvojau, anyta gal ko primokė, nebeleidau važiuoti pas ją, gal kiemo vaikai – pasakiau, kad nedraugautų... Bet tai tęsiasi... Ateina kiemo mamos sakyti, kad jis mušasi, spjaudosi, o ką aš galiu padaryti? Tegu jų vaikai nelenda...
Anksčiau dar sulaukdavau vyro pagalbos, bet išsiskyrėm, išsinuomojo butą ir gyvena atskirai... Paliko mus likimo valiai. Bandžiau rašyti į forumus, bet ten kaip visad, „pati kalta“ ir t.t., todėl rašau čia. Gal čia bus protingų žmonių, galinčių patarti, ką daryti: ir sveikas, ir aprengtas, ir nupraustas... Ko dar gali reikėti vaikui, normaliam berniukui? Jaučiu, kaip jėgos senka... Nuo nuolatinio žviegimo skauda galvą, gal jau migrena prasideda...
Ką man daryti? Negaliu apsaugoti jo nuo viso pasaulio neigiamos įtakos... Bet daugiau taip tęstis irgi nebegali...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: