Na, anoks čia stebūklas, remontas tai remontas. Niekam nerūpėjo, kas jame numatoma įrengti, kas įsikurs. Tačiau kai darbai buvo jau į pabaigą, pasklido mieste gandai, kad tai bus ketvirtasis Kauno naktinis baras. Ir pats prabangiausias, prestižiškiausias. Turint omenyje, kad tuo metu Kaunas naktinbarių skaičiumi lenkė net Vilnių, o kuris gražiausias - Vilniaus „Erfurtas“ ar Kauno „Žalias kalnas“ vyko nesibaigiančios diskusijos, visa tai tapo labai smalsu ir prasminga.
Todėl Kauno jaunimas ėmė nekantriai laukti progos visa tai pamatyti savo akimis. Tiesa, nebuvome naivūs, todėl žinojome, kad pirmąsias porą savaičių čia bus įleidžiami tik tais laikais nusipelniusieji gyventi geriau. Tačiau netrukus durys atsivers visiems. Nes, kad ir kaip ten bebūtų buvę Didžiojoje Blatų šalyje, skirtingai nei Maskvoje ar Leningrade, Lietuvoje nebuvo uždarų, liaudžiai neprieinamų restoranų ar barų.
Tiesa sakant, net jaunystėje niekada nebuvau iš tų, kurie veržiasi pirmieji išbandyti visas išreklamuotas naujoves. Taigi negalėčiau tvirtinti, kad į „Kauką“ atėjau vienas iš pirmųjų mirtingųjų. Ne. Mieste jau daug kas džiaugėsi pabuvoję šiame bare, kol prisiruošiau ir aš. Ir vis tik ta diena atėjo...
Jau atėjus prie pastato, kurį paprastai matydavau tik iš apačios, iš miesto centro, širdį užliejo kažkokia nepažinimo banga. Aikštelė aplink namą, išklota gražiomis, jau nebestandartinėmis, iki tol įprastomis 50x50 šaligatvinėmis plytelėmis ir visa ji įrėminta pusmetrio aukščio bordiūrais.
Kadangi buvo vakaras, aplinkui švietė dekoratyviniai lauko žibintai. Ko gero, buvo besibaigianti vasara, nes prisimenu nuostabų panoraminį žalumos vaizdą, supantį šį pastatą iš bene trijų pusių - namas vienu kraštu ribojosi su garsiaisiais Kauko laiptais, iš dar dviejų - į Žaliakalnio šlaitus ir tik ketvirtąja puse ribojosi su privačiais gyventojų sklypais.
Jis visada priminė savotišką pilį. Įėjimas ir lauko durys - taip pat skoningo stiliaus. O patekę į vidų, administratorės, vėliau, mandrumo dėlei, imtos vadinti metrdotele, buvome pakviesti į pirmojo aukšto salę. Čia, nedidukėje patalpoje buvo ir bariukas, ir keliolika nedidukų, kompaktiškų staliukų, kiekvieno iš kurių paviršiai buvo šiek tiek skirtingi.
Jų paviršiai užlaminuoti, o po laminatu puikavosi nuostabios dekoracijos. Vos prisėdę prie mums parodyto staliuko sužinojome, kad tai vis tik yra ne restorano, o baro salė, ir kad po valandos būsime pakviesti į restorano salę antrame aukšte.
Taip, taip, nefantazuoju. Čia buvo sumąstyta tvarka, kokios gal niekur kitur ir nebuvo - kiekvienam „Kauko“ svečiui buvo skirtos dvi vietos - viena pirmame aukšte, kur žmonės gurkšnodavo kokteilius ir žiūrėdavo programą (vėliau tai imta vadinti užsienietiškuoju žodžiu „varjetė“), ir antra – antrame aukšte, kur būdavo patiekiamas maistas.
Jausmas neišpasakytas, čia tikrai galėjai pasijusti tarsi kokioje karališkoje menėje. Beje, ir tvarka buvo nustatyta standartinė – apie 20 valandą atvykę svečiai susodinami pirmame aukšte atsipalaiduoja, pagurkšnoja, kas ko pageidauja, o tada, apie 21.30 val. visi kviečiami į antrąjį aukštą. Tuo metu staliukai apačioje sutvarkomi, o kai lankytojai pavakarieniauja, jie leidžiasi atgal į pirmą aukštą, kur netrukus prasidėdavo naktinė programa. Su originalia muzika, su šokiais, su kitais meniniais išmąstymais ir… net su tarybiniu striptizu.
Juokais, žinoma, jį taip vadinome. Nes jis būdavo rodomas per pakankamai retą užuolaidinį audeklą. „Kauke“, kaip ir kituose naktiniuose baruose (taip vadinome pagal rusus, nors iš tikro tai buvo naktiniai restoranai) grojo ir dainavo garsiausieji Lietuvos atlikėjai. Tiesa, skirtingai negu dabar, kai kiekvienas turime automobilius, tada nebuvo mados, kad kauniečiai vieną dien ą koncertuoja Vilniaus, o kitą – jau Palangos restoranuose. Tad ir pas save svečių iš kitų miestų sulaukdavome gana retai. Vis tik mūsų miestas visada turėjo pakankamai gausų atlikėjų ratą, tad deficito šioje srityje nejautėme.
Šokių muzika baigdavosi 1.30 val. Bet tai nereiškė, kad tai jau tikra vakaro pabaiga. Nes po oficialios dalies visada prasidėdavo sveikinimai. Na, nebuvo jie tikri, ne tiek jau daug kas turėdavo, ką iš širdies sveikinti. Tačiau tai būdavo paprasčiausias muzikinio šokių vakaro pratęsimas. O kitaip, kaip sveikinimu, jie ir nesivadindavo. Esmė būdavo kitur – 5 arba 10 rublių ir vakaras tęsiasi. Tokie tad prisiminimai apie puikųjį „Kauką“. Tikiu, kad skaitytojų tarpe atsiras ne vienas žmogus, kuris komentaruose papildys mane savo asmeniniais prisiminimais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!