Rugsėjo 3-iąją mano aštuoniasdešimt ketverių mama išsiruošė į polikliniką tyrimams. Diena buvo nelabai graži, apsiniaukusi, lijo. Po apsilankymo poliklinikoje ji dar užsuko į maisto prekių parduotuvę ir į autobusą, vežantį namų link, įlipo nešina ne tik rankine, skėčiu, bet ir maisto prekių maišeliu. Kadangi autobuse buvo nedaug žmonių, rankinę padėjo ant šalia esančios laisvos sėdynės. Kai autobusas sustojo stotelėje prie namų, mama iš jo išlipo nešina tik skėčiu ir maisto prekių maišeliu. Rankinė liko autobuse, o joje – ne tik pinigai, dokumentai, bet ir namų raktai. Nors mama greitai, čia pat stotelėje susigriebė nebeturinti rankinės, bet autobusas per tą laiką spėjo uždaryti duris ir nuvažiuoti. Istorija galėjo baigtis gana liūdnai...
Laimė, tuo metu autobuso stotelėje be pasimetusios ir susijaudinusios mano mamos buvo dar vienas žmogus – jaunas vaikinas, keitęs „JCDecaux“ plakatą transporto laukimo paviljone. Streso apimta mama kreipėsi į jį pagalbos. Jaunuolis galėjo atsisakyti padėti, pasakyti, kad dirba, kad neturi laiko... Tai būtų buvę visiškai suprantama ir niekas nebūtų jo už tai teisęs ar drįsęs pasmerkti. Bet jis taip nepasakė. Priešingai – jis nedelsdamas sutiko padėti ir, įsisodinęs mamą į šalia stotelės stovėjusį savo automobilį, nusivijo nuvažiavusį autobusą.
Autobusą pavyko pasivyti po kelių stotelių. Išlaipinęs iš automobilio mamą, kuri nedelsdama įlipo į autobusą, vaikinas nubėgo pas jo vairuotoją, kad paaiškintų situaciją ir trumpam jį sulaikytų. Mama, įlipusi į autobusą, pamatė žmones, su kuriais teko prieš tai važiuoti, bet savo rankinės ant sėdynės nebepamatė – ten jau sėdėjo kiti, vėliau įlipę keleiviai. Bet to juk ir reikėjo tikėtis, ar ne?
Tik staiga mažą vilties kibirkštėlę vėl įžiebė prieš tai su mama autobusu važiavę vaikinukai, kurie pasakė, kad rankinė yra pas autobuso vairuotoją. Kažkas iš keleivių, pastebėjęs paliktą rankinę, pasiskubino ją nedelsiant perduoti vairuotojui, taip apsaugodamas ją nuo galimų ilgapirščių.
Po kelių minučių, lydima „JCDecaux“ darbuotojo, nešina atgauta rankine, mama išlipo iš autobuso. Apniukusi diena nebeatrodė tokia niūri ir beviltiška, nes ją nušvietė ir sušildė netikėtas žmonių dėmesys ir gerumas.
Per kelias minutes mama išgyveno visą gamą įvairiausių jausmų: nuo nevilties, liūdesio ir bejėgiškumo iki džiaugsmo, begalinio dėkingumo ir susižavėjimo žmonėmis. Labiausiai ji dėkinga „JCDecaux“ darbuotojui Edvinui Bogovecui – jaunam ir dėmesingam jaunuoliui, kuris ilgai nemąstydamas atėjo į pagalbą, ištiesė ranką, rodės, beviltiškoje padėtyje. Tik jo dėka pavyko pasivyti autobusą ir mama galėjo taip greitai atgauti rankinę. Dėkinga ji taip pat ir pilietiškiems 7-ojo autobuso keleiviams, kurie, pastebėję rankinę, perdavė ją vairuotojui, ir pačiam vairuotojui, kuris geranoriškai apsiėmė ją pasaugoti ir grąžino netikėtai atsiradusiai savininkei.
Istorija, nutikusi mano mamai, netikėtai atskleidė, kiek puikių žmonių yra aplinkui mus ir, jei ne tokios istorijos, mes apie tai net nesužinotumėm...