Spragas padėjo užpildyti laikraščio straipsnis iškarpų albume, pavadintame „1963“, o jei ko negaliu pagrįsti dokumentais, remiuosi giliu savo mamos pažinimu ir tvirtu, nesvyruojančiu troškimu, kad jos sūnus mokytųsi katalikiškoje mokykloje. Dieve, padėk visiems, kurie stos jai skersai kelio.

Laiškas iš Gailestingumo Motinos mokyklos priėmimo komiteto į mūsų pašto dėžutę buvo įmestas likus savaitei iki mokslo metų pradžios. Vokas ir pats laiškas saugomi mamos iškarpų albume.

Popierius pagelto, spausdintos raidės išbluko, bet prisimenu, kaip mama iš pašto dėžutės ištraukė baltutėlį, bemaž spindintį voką. Tą popietę mamos veidas irgi spindėjo.

– Samueli, argi ne smagu?

Tačiau perskaičiusi laišką ji beregint apniuko.

„Apgailestaudami pranešame, kad jūsų prašymas dėl priėmimo į pirmą Gailestingumo Motinos mokyklos klasę atmestas.“ Deja, mokykloje neužteko vietų visiems norintiesiems.

Tądien po vakarienės mama padavė tėčiui laišką kartu su puoduku kavos. Perskaitęs tėtis akimirką sutriko ir paguldė apverstą voką ant virtuvinio stalo.

– Valstybinė mokykla labai gera, – atsargokai tarė jis. – Atsižvelgiant į Samuelio... ypatumą, turbūt neverta atkreipti į save dėmesio. Jis galės lankyti tikybos pamokas, nors geresnės tikybos mokytojos už tave nėra.

Mama įmetė jam į kavą du gabaliukus cukraus ir kliustelėjo ant kelių grietinėlės. Tėčio garbei reikia pasakyti, kad jis nė nesusiraukė, tik atsiprašė ir nuėjo persimauti kelnių. Madelinos Hil sūnus, kurio pirmas ištartas žodis buvo Palaimintosios Jėzaus Kristaus Motinos vardas, nelankys valstybinės mokyklos. Tuo mano mama buvo tikra.

Knygos, kurios ištrauka pateikiama, viršelis.

Kitą saulės nutviekstą pirmadienio rytą mama apvilko mane mokykline uniforma, kurią įsigijo laukdama šios didžios dienos: baltais trumparankoviais marškinėliais, tamsiai mėlynomis kelnėmis ir raudonu megztuku. Pirmiausia nuvažiavome į bažnyčią ir suklupome navoje prieš Palaimintąją Dievo Motiną.

– Pamąstyk, gal jau laikas atidaryti maldų taupyklę, – pasiūlė mama.

Tačiau tiek metų taupęs negalėjau to padaryti. Tik mintyse ištraukiau guminį dugno kamštelį ir iškračiau porą monetų.

– Už ką man melstis? – sušnabždėjau.

Mama nepakėlė galvos ir neatmerkė akių.

– Už teisybę, – sušnabždėjo.

Po apsilankymo bažnyčioje mama pastatė automobilį Korteso prospekte ir užsivedė mane stačiais raudonais laiptais prie kaltinės geležies vartų, už kurių buvo Gailestingumo Motinos mokyklos kiemas.

1932 metais statyti senieji mokyklos pastatai, kaip ir greta stovintys namai, buvo paveikti ispanų architektūros, gelsvai raudonų tinkuotų sienų, arkinių koridorių ir raudonomis čerpėmis dengtų stogų.

Aštuonerios raudonmedžio durys vedė į raudonomis betoninėmis plokštėmis išklotą vidinį kiemą, kurio viduryje ant pakylos stovėjo Palaimintosios Dievo Motinos statula. Man atrodė, kad visi mokiniai įsmeigę akis žiūri, kaip lipame tais laiptais, einame per vidinį kiemą ir asfaltuotą žaidimų aikštelę.

Mūsų tikslas buvo raštinė naujesnėje mokyklos dalyje. Vėliau sužinojau, kad į raštinę galima patekti ir per gretimą kvartalą Kabrijo prospekte, bet mamai tai būtų buvę pernelyg paprasta. Ji troško ne šiaip sukelti audrą. Jai reikėjo apversti laivą.

Gailestingumo Motinos mokyklos direktorė sesuo Beatričė mus pasitiko kukliame vestibiulyje. Ji vilkėjo juodut juodutėlį abitą, klostėmis krintantį nuo kaklo iki blauzdų, per liemenį sujuostą austu vilnoniu diržu, ant kurio kabojo juodas rožinis ir juodmedžio kryželis.

Prie to pridėkite juodą galvos apdangalą, akinius storais juodais rėmeliais, stambią nosį ir tokius pat stambius kandžius, ir štai prieš jus stovi tikra piktoji ragana. Siaubingai išsigandau.

– Ponia Hil, kuo galėčiau padėti? – gana maloniai paklausė sesuo Beatričė.

– Atėjau užrašyti į pirmą klasę savo sūnaus Samuelio, – atsakė mama.

– Gavote mano laišką? – pasiteiravo sesuo Beatričė.

Mama kilstelėjo voką:

– Tikrai taip.

– Tuomet suprantate, kodėl šiandien tai neįvyks.

– Priešingai, – atkirto mama, – kaip tik ir atėjau pasirūpinti, kad šiandien tai įvyktų. Nenoriu, kad Samuelis praleistų bent vieną dieną.

Sesuo Beatričė papūtė lūpas, sujudėjo viršutinę lūpą puošiantys juodi švelnūs plaukeliai:

– Ponia Hil, aš šios mokyklos direktorė. Mano pareiga priimti vaikui palankiausius sprendimus.

– Apie kurį vaiką kalbate? – paklausė mama.

Tada dar abi šnekėjo draugiškai. Sesuo Beatričė susiraukė:

– Žinoma, apie jūsiškį.

– Tikrai? Jūs ketinate priimti Samueliui palankiausią sprendimą? Sese, gal prieš jį priimdama galėtumėte pasakyti, ką žinote apie Samuelį?..

– Atsiprašau?

– Išskyrus jo akių spalvą, kurią tikrai puikiai žinote.

Iki tos akimirkos sesuo Beatričė nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio. Kai jos akys nukrypo į mane, gerklėje iškart susidarė gumulas. Ji susinėrė rankas, ir plaštakos pradingo plačiose abito rankovėse.

– Atsiprašau?

– Sese, prašiau papasakoti viską, ką žinote apie Samuelį.

– Aš jį pirmą kartą matau.

– Tiesa. Todėl nesuprantu, kaip galite priimti jam palankiausią sprendimą.

Mamai tai pareiškus, pastebėjau, kaip kelios darbuotojos, sėdinčios už fanerinio stalo, pakėlė galvas ir liovėsi vaizdavusios dirbančias. Regis, retai kas mesdavo seseriai Beatričei iššūkį, jei išvis kas nors mesdavo.

– Gal šį pokalbį pratęstume mano kabinete?

– Gal ir taip, – pritarė mama.

Sesuo Beatričė apsisuko, plastelėjo juodas drabužis, tada ji nužygiavo į kabinetą. Atsigręžusi iškėlė ranką ir mane sustabdė.

– Berniukas palauks vestibiulyje.

– Samuelis nelauks vestibiulyje. Šis reikalas tiesiogiai susijęs su juo, taigi jis turi būti su mumis. Manau, jis gaus svarbią pamoką apie katalikų atjautą ir gailestingumą.

Sesuo Beatričė patempusi lūpą parodė į dvi medžiagines kėdes prieš metalinį stalą. Įsekiau paskui mamą į vidų ir atsisėdau.

Vestibiulis gal ir buvo kuklus, bet sesers Beatričės kabinetas atrodė tiesiog spartietiškas. Ant vienos sienos greta kabojo popiežiaus Pauliaus VI ir mūsų pastoriaus tėvo Brogano nuotraukos. Švarutėlį stalą puošė tik kaktusiukas, kuriam, regis, išties trūko vandens.

Sesers Beatričės laikysena buvo nepriekaištinga: nugara tiesi, rankos sudėtos ant staltiesės. Mano mamos nugara irgi nelietė kėdės atkaltės, bet jai kažkaip pavyko užsikelti koją ant kojos. Aš nedrįsau atsipalaiduoti.

– Ponia Hil, tai privati mokykla. Tėvas Broganas nusprendė mane paskirti direktore, taigi turiu teisę atmesti bet kurį prašymą. Ši mokykla nėra pavaldi valstybinių institucijų nuostatams.

– Kitaip sakant, jūs turite teisę diskriminuoti vaikus, prisidengdama Dievo vardu.

Sesuo Beatričė išraudo:

– Tai ne diskriminacija. Tai... kruopšti analizė.

Mano mama šyptelėjo, ir aš nejučia pagalvojau, kokia ji graži su savo juodu ir baltu languotu vilnoniu sijonu, prie jo derančiu švarkeliu ir paprastu perlų vėriniu ant kaklo. Šviesiaplaukė mėlynakė mano mama visada atrodė jaunatviškai.

Vėliau su siaubu suvokiau, kad dėl smėlio laikrodžio figūros vyrai jai vos ne iki penkiasdešimties metų švilpčiodavo pavymui. Mano tėtis vadino ją „meilute“, mūsų laikais tai prilygtų „lėlytei“.

– Sakykit, sese, ar atmestumėte prašymą, jei Samuelis būtų juodaodis?

Sesuo Beatričė pasišiaušė:

– Žinoma, ne.

– Kinas?

– Ne.

– Rusas?

Ji sudvejojo, juk vyko Šaltasis karas.

– Ne.

– Mano sūnus yra vokiečių ir airių kilmės. Krikštytas katalikų bažnyčioje, va už tos mokyklos žaidimų aikštelės. Mudu su vyru esame ištikimi ir dosnūs parapijiečiai. Samuelis moka kalbėti „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Gailesčio aktą“. Moka persižegnoti ir sukalbėti rožinį. Taigi gal galėtumėte man paaiškinti, kuo remdamasi nusprendėte jo nepriimti?

– Esu įsitikinusi, kad dėl tam tikrų savybių jūsų sūnus trukdytų savo bendraklasiams mokytis.

– Jūs atsisakote priimti Samuelį, nes jis gimė raudonomis akimis. Tačiau tai nėra jo kaltė.

– Manau, jūsų sūnui būtų sunku pritapti ir susirasti draugų.

Mama jau ruošėsi kažką sakyti, bet sesuo Beatričė pridūrė:

– Vaikai jį vadina Semu Pragaru.

– Jėzau, Marija ir Juozapai, kaip tai susiję su...

– Jį vadina velnio vaiku.

Mano mama susigūžė. Aš irgi, nes su velnio samprata buvau gerai susipažinęs.

– Taigi manau, kad jūsų vaikas klasėje trukdytų. Turime būti jautrūs ir atsižvelgti į šią didelę tikimybę, – baigė sesuo Beatričė.

– Bet ne Samueliui, – greitai atitoko mano mama.

– Atleiskit?

– Manot, teisinga jautriai atsižvelgti į tikimybę, kad kiti vaikai bus nejautrūs, nekrikščioniški, nekatalikiški, ne Kristaus sekėjai, – varė ji, – bet neverta jautriai pažvelgti į šešerių metų berniuką, kurį sutvėrė Dievas ir kuriam Dievas dovanojo raudonas akis?

– Turiu atsižvelgti ir į kitus dvidešimt tris pirmos klasės mokinius.

– O ar nepagalvojote, kad Samuelio buvimas gali puikiai padėti įgyvendinti kai kuriuos principus, kuriais skelbiasi gyvenanti ši mokykla ir ši parapija: meilę vienas kitam, atjautą kitokiam?

– Ponia Hil, užtikrinu jus, kad ši mokykla griežtai laikosi krikščionybės idealų.

Tai buvo medinių liniuočių ir lazdelių metaliniais galais laikai, taigi sesuo Beatričė sąmoningai pavartojo žodį „griežtai“.

– Sese, manau, pati pripažinsite, kad jūsų žodžiai skamba tuštokai. Na, o kadangi nėra pateisinamos priežasties nepriimti Samuelio, maloniai prašau nurodyti, kam turėčiau išrašyti čekį už jo mokslą ir kurioje klasėje jis mokysis.

Moterys surėmė žvilgsnius. Stojo nejauki tyla. Galop sesuo Beatričė ją nutraukė:

– Kaip sakiau, ponia Hil, to nebus. Aš priėmiau sprendimą.

Mama atsistojo:

– Tai ir aš priimsiu. Samueli!

Supratęs tai kaip kvietimą, dėkingas pakilau. Mama atidarė kabineto duris ir atsisuko į seserį Beatričę.

– Melsiuosi už jus, sese, – garsiai, kad girdėtųsi ir gretimame kabinete, pasakė ji.

Tai tarusi išėjo.

Kėblinau iš paskos, o kai ji stabtelėjo pasikalbėti su dviem moterimis prie stalo, atsitrenkiau jai į kojas.

– Ruoškitės, ponios. Tuoj bus karšta.

Robert Dugoni knygos „Nepaprastas Semo Pragaro gyvenimas“ ištrauka.

Šią knygą dovanų gaus vienas skaitytojas, gegužės mėn. atsiuntęs savo asmeninį pasakojimą (galima ir anonimiškai, tik nepamirškite nurodyti kokių nors savo kontaktų, kad laimėjimo atveju būtų galima susisiekti) adresu pilieciai@delfi.lt