Esu 30-ies metų jaunas vyras. Vis norisi save pavadinti vaikinu, tačiau pažvelgi į praeities metus, apsižvalgai aplink į ūgtelėjusią jaunesnę kartą ir vadini save vyru. Taip, esu vienišas. Visada toks nebuvau.
Buvo keletas, rodės tuo metu, labai rimtų santykių. Nutrūko vieni, nutrūko kiti... Kaskart vis labiau susimąstai apie galimas savas klaidas, kurios pastūmėjo užversti tos gražios draugystės knygą. Juolab, laikui bėgant imi idealizuoti senuosius santykius, užtušuoji buvusios antrosios pusės ydas. Taip dar labiau grimzti į tą liūną, iš kurio bandai išsikapanoti, bandydamas surasti žmogų, kažkuo panaši į buvusį praeityje.
Supranti, kad tiesa ne ta, bet niekaip nepavyksta kontroliuoti prisiminimų ir minčių. Tradicinė aplinkinių nuomonė taip pat daro savo įtaką. Juolab, dauguma mano kartos jaunų vyrų, moterų sukūrė šeimas. Nežinia, jie laimingi, ar ne.
Žvelgiant į jaunas, artimas man šeimas, pradedi svajoti apie savąją - apie šeimą, kurią galėjai sukurti - tuo pačiu idealizuoji ir „grauži“ save. Laikui ir mintims vis neduodant ramybės, bandai susisiekti su „eks“, turėdamas slaptą viltį, jog ji taip pat neranda ramybės.
Kaskart nusivili, sužinodamas, jog ji laiminga, turi gerą vyrą ir vaikų. Sulaukęs 30-ies pradėjau pažinti save, suprasti tikrąsias vertybes. Praeities santykiai, nors vis dar atsimenu juos, nebegraužia, tačiau tai nepadeda pabėgti nuo vienišumo jausmo.
Kadangi su laiku atsiranda ne tik patirtis, bet vis tiksliau įsivaizduoji tą būsimą žmogų, vis tiksliau žinai, kokio išties reikia. O tai užduoties nepalengvina...
Vis dėlto, šypsena mano veidą puošia dažniau, bet ne dėl to, jog nesu vienišas. Dėl to, kad galų gale žinau, ko mano gyvenimui trūksta.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: