Mano patirtis turbūt nėra ypatinga ir tokių situacijų yra daug. Užaugau išoriškai geroje šeimoje, tėvai išsimokslinę universitetuose, užėmė vidutinės grandies vadovaujančias pozicijas tarybinėje visuomenėje, materialių gėrybių lyg ir netrūko, tėvai mus su broliu mylėjo, bet vienas kito – ne.
O skirtis neišdrįso, kaip jie sakė, „dėl vaikų“. Mano mama, nemylėdama tėčio, tapo tikra manipuliacijų meistre ir mus su broliu padarė savotiškais įkaitais. Ji mokėjo labai subtiliai pabrėžti, koks didelis jos rūpestis ir meilė vaikams, ir koks „blogas yra tėtis“.
Jei paauglė dukra, tai yra aš, rodydavo kaprizus, norėdama kokio nors eilinio naujo drabužio ar daikto, ir tėtis sakė „ne“, tai mama būtinai gaus, iš po žemių ištrauks, nupirks ir būtinai įteiks tėvo akyse, pabrėždama, kad tėtis nesirūpina, nemyli, yra skūpus, godus.
Tėtis tylėjo, tokiomis manipuliacijomis neužsiiminėjo. Buvo ir yra protingas ir nekonfliktiškas žmogus. Koks buvo didelis tėčio pasiaukojimas nesivelti į mamos nuolatines provokacijas ir tuo neskaudinti vaikų, aš supratau tik tuomet, kai mano vaikai paaugo ir aš tapau brandžia patyrusia moterimi.
Mama buvo mane įtikinusi, kad „tėvas yra blogas“ ir viskas, ką jis daro, yra blogai, kad jis sugadino jai gyvenimą, kurį ji neabejotinai galėjo turėti geresnį, nes buvo to verta. Mama tokį manipuliacijų lygį buvo pasiekusi, kad jei tėtis nevartojo alkoholio, tai pasak jos, jis yra „zanuda“, o pati liaupsino kokį nors prasigėrusį giminaitį, nes tas – „linksmas žmogus“.
Ir taip šneka ne dėl to, kad tas giminaitis jai labai patiktų, o kad tėtį pažemintų. Jei tėtis ką nors savo rankomis namuose padarydavo, sukaldavo, tai „ačiū“ iš jos nesu girdėjusi, o priekaištų, kad ne taip, nekokybiškai padarė – visada. Bet, pabrėžiu, mama tai darė pakankamai subtiliai, „neperspausdama“, moteriškai intuityviai jausdama silpnasias vietas, ir pasiekė „labai gerų“ rezultatų – aš būdama paauglė iš tikro nekenčiau savo tėvo.
Kai man buvo jau kokie 20 metų, mama bandė su manim užmegzti pokalbį apie tai, koks tėvas buvo blogas jai lovoje, bet man to jau buvo per daug, tapo koktu, aš neklausiau ir išėjau. Šitos manipuliacinės temos esmė ko gero buvo tokia: „dukrele, tu jau suaugai, ir aš tau kaip geriausiai savo draugei papasakosiu viską, koks tas tėvas buvo iš tikro, ir kiek aš prisikankinau gyvendama su juo“.
Dukrai, nors ir pilnametei, buvo iki šlykštumo nemalonu tokiom temom kalbėti su mama apie savo tėvą. Juolab, kad tikslas tai buvo dar kartą ypatingai pažeminti ir sumenkinti tėtį dukros akyse. Koks jis ten toje lovoje, aš nenorėjau ir nenoriu girdėti – jis mano tėvas. Tą dieną įvyko manyje savotiškas lūžis , kai aš ėmiau suprasti, kad vis tik su mama kažkas ne taip, o ne tik su tėčiu.
Dabar tėvai jau seni, ir mamos manipuliacijos ir neapykanta tik sustiprėjo. Aš sugebėjau išsigydyti ir jaučiu didelę meilę savo tėvui, bet ji, ta tikroji meilė tėvui, atėjo tik apie 40-uosius mano metus. Bet kita bėda – dabar mane mane pradėjo erzinti mano mama. Mano jausmai apsisuko prieš ją.
Ir ar aš „pasveiksiu“ taip, kad galėsiu normaliai ir su meile priimti abu tėvus, aš nežinau – laiko vis mažiau, jie jau seni. Matyt vaikystė giliai įsirėžė pasąmonėje: jei įtiksi vienam iš tėvų, tuomet neįtiksi kitam. Aš negaliu to atsikratyti. Aš nesukūriau laimingų santykių ir savo šeimoje.
Ištekėjau už „gražaus ir linksmo“. Jis kažkaip gan greit pavirto alkoholį (alų) ragaujančiu tinginiu su TV pulteliu rankoje. Bet galiu „pasidžiaugti“, kad mano vyras yra priešingybė mano darbščiam, eruditui, negeriančiam, TV beveik nežiūrinčiam Tėčiui.
Išsiskirti aš su vyru negaliu, nes negaliu atrišti kažkokio nematomo, bet labai stipraus psichologinio mazgo. Daug kartų mąsčiau apie tai. Pagrindinė priežastis gali būti, kad aš kaip ir mano mama būtinai turiu turėti „blogą“ vyrą šalia savęs. Tai ne meilė o savotiška priklausomybė. Aš pastebiu, kad skundžiuosi vaikams jo elgesiu. Na, gal ne tiek daug, kiek mano mama, tačiau... Viskas eina iš kartos į kartą. Labai dėl to liūdna. Ir keista, kad su mama mano santykiai nebuvo ir nėra šilti, nors ji taip stengėsi įrodyt savo meilę ir atsidavimą vaikams.
Todėl labai prašau – tėvai, netraumuokite savo vaikų, įrodinėdami savo pranašumą. Tokiose šeimose vaikai nesijaučia nei saugūs, nei laimingi, o vėliau, kai vaikas ima pats protauti, jo jausmai gali atsigręžti prieš tą iš tėvų, kuri taip stengėsi būti tuo „geradariu“. Be to, tokioje dviejų nemylinčių vienas kito, tarpusavyje nesutariančių geradarių poroje užaugęs vaikas, vargu, ar pats sukurs gerus santykius, bus pasmerktas ilgiems savęs ieškojimams.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų, pasidalinkite savo istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“. Anonimiškumą garantuojame.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: