Mes su vyru kartu jau seniai, drugeliai seniai, kaip kiti juokauja, išdvėsę, bet šiaip sutariame neblogai. Buvo pasitikėjimas ir niekad per daug kažkuo neįtarinėjau – gyvenom kartu ir tiek. Kaip ir visose porose, būdavo šiltesnių ir šaltesnių periodų. Bet vienas šaltesnis laikotarpis netikėtai užsitęsė.

Seksas – kartą per mėnesį ar du, pasibučiavimas – vos ne porą kartų per savaitę atsitiktinai, jokių šiltų žodžių ar gestų... gyvenimas lyg kambariokai būtume. Ir taip truko gerus pusę metų. Pirmą kartą per visą santuokos laikotarpį man ėmė darytis neramu.

O iš darbo jis grįždavo džiugus, netgi, sakyčiau, pakylėtas. Šiaip sėdėdavo niūrus, bet kai paklausdavau apie darbą – nevalingai šypsodavosi, papasakodavo kokį juokelį ar nesąmonę, ką „kalbėjo su kolegomis“, arba apie „kolegos katiną“, ar „kolegos bėdas su kelių policija“. Niekada nepasigilinau, kas tas jo draugiškasis kolega.

Ir vieną vakarą, kai sėdėjome šalia lovoje, abu žiūrėjome televizorių, bet tuo pačiu ir kažką žiūrinėjome telefonuose. Jis įsijungė rašyti žinutę ir atsitiktinai žvilgtelėjusi pamačiau, kad tarp paskutinių siųstų šypsenėlių – bučkis, širdutė, gėlės.

Iš pradžių nesureikšminau, bet kažkas pasąmonėje matyt užsifiksavo. Ypač todėl, kad man niekada (ir turiu omeny – n i e k a d a ) nerašo su tokiais ženklais, visada tik „ok“ arba „aha“, arba „nupirk pieno“.

Toje feisbuko temoje, kur sakiau skaičiusi, kaip tik ir buvo kalbama apie tai, ar įmanoma užtikti neištikimybę iš vyro telefone naudojamų veidukų. Tai aš vienas iš tų egzempliorių, kuriems būtent taip ir buvo. Pastebėjus veidukus pirmą kartą per tiek metų kilo nerimas.

Kai vyras nuėjo į dušą, patikrinau jo telefoną. Niekada jo ir neslėpdavo, pasitikėjimas, atrodė, buvo abipusis. Slaptažodį žinojau, jo niekad nekeitė. Pirmas pokalbis mesendžeryje – su manimi, antras su broliu, o trečias – su kolega. Tiksliau, kolege...

Gražuolė, 28–erių metų ilgaplaukė Monika – štai kas, pasirodo, buvo tas „kolega“, nuolat sukeldavęs jam šypseną. Štai su kuo jis kiekvieną rytą darbe gerdavo kavą, dieną važiuodavo pietauti, o komandiruočių metu dar nežinia ką darydavo. Štai kam ir buvo skirti visi gražūs veidukai bei širdutės susirašinėjant. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad galima apie neištikimybę sužinoti iš tokios smulkmenos, bet, pasirodo, galima.

Tad, moterys, mažiau juokitės forumuose iš kitų, klausiančių patarimo, ir daugiau žiūrėkit į savo daržą. Gali būti, kad paaiškės kaip man – savame darže auga piktžolės.

Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)