Saulėtas ir šiltas rugpjūčio 24-tosios rytas išaušo kupinas nerimo ir liūdesio (teko atsisveikinti su ilgai ir kruopščiai puoselėta barzdele). Į galvą šovė ir pirmosios dvejonės dėl savo pasirinkimo – juk kariškas gyvenimas buvo gana toli nuo statistinio IT specialisto komforto zonos (taip taip, stereotipas apie programuotojus vengiančius tarnybos – sulaužytas). Pirmosios dvejones buvo ir paskutinės.
Autobusui su keliasdešimt kitų būsimų karių-dragūnų įriedėjus į dalinio teritoriją bei už jo nusileidus užtvarui, prasidėjo stulbinančiai gerai sustyguotas procesas pavadinimu „Kaip per kelias valandas 495 vaikinus ir merginas, vis dar kvepiančius civiliniu gyvenimu paversti panašiais į kariškius“. Rezultatas buvo tikrai puikus, o bataliono kolektyvo organizuotumas – įkvepiantis.
Pirmoji savaitė prasidėjo vienu pagrindinių kariuomenės elementų, ugdančiu discipliną, – rikiuote. Prisipažinsiu, pirmas kelias dienas galvoje aidėjo skanduotė „kaire, kaire, viens du trys“. Noriu atsiprašyti skyriaus draugo, žygiuojančio priekyje, už nuspardytus kulnus.
Per pirmąją savaitę išmokome ir kitų nuo kariuomenės neatsiejamų atributų, pavyzdžiui, nepriekaištingai paklota lova, tvarkinga spintelė bei tvarkingai sulankstyta uniforma. Čia man kaip užkietėjusiam pedantui bėdų nekilo – pasirodo, kad ši savybė yra labai naudinga kariuomenėje. Pradėjome gilintis ir į įstatus, LR konstituciją. Prisilietėme prie naujų G36-tų (automatinis šautuvas – DELFI), susipažinome su kariškių naudojamomis radijo stotimis bei aibe kitų dalykų. Antrąją savaitę daugiau sužinojome apie topografiją, karo inžineriją, išmokome medicinos pagrindus bei ginklo veikimo principus. Monotonijos čia tikrai nėra.
Maitinimas nusipelno atskiros pastraipos. Maistas Dragūnų bataliono valgykloje – pasakiškas ir aš tikrai neperdedu. Žinoma, nedrįsiu jo lyginti su mamos virtuve, bet mitas apie skoniu nepasižyminčią kareivišką košę yra toli nuo realybės. Maistas čia skanus ir įvairus, jo tikrai netrūksta ir kartais net būna per daug.
Paneigsiu ir dar vieną mitą – seną iš sovietų armijos atėjusį baubą „dedovščiną“. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra persismelkusi europietiškumu, neturi nė užuominos į nestatutinius santykius tarp kariškių. Disciplina ir kiti kariuomenės principai čia skiepijami ne baime ir žeminimu, o motyvacijos kėlimu ir vienybės bei patriotiškumo dvasia. Visi mes esame ginklo broliai ir visi turime vieną tikslą ir užduotį – saugoti Lietuvos valstybės laisvę ir nepriklausomybę.
Maloniai nustebino ir požiūris į šauktinius. Visa ekipuotė ir ginkluotė buvo visiškai nauja ir dar net neišpakuota, o kokybė atitiko NATO standartus. Žinoma, paklausite, kiek visa tai kainuoja ir ar mes to verti. Sakysite, kad kur kas pigiau yra išlaikyti profesionalią kariuomenę ir šiuo požiūriu būsite teisus, bet ne viskas po šia saule matuojama tik pinigais. Kariuomenė ugdo ne tik discipliną ar karo meno įgūdžius. Kariuomenė ugdo ir pilietišką bei patriotišką dvasią, tvarkos supratimą, pagarbą kitam, atjautą silpnesniam.
Netikiu, kad karys, atlikęs 9 mėnesių tarnybą, praeis pro suklupusį jam neištiesęs rankos ar autobuse neužleis sėdimos vietos tam, kuriam jos reikia labiau. Ši pasaulėžiūra į mūsų galvas buvo pradėta kalti nuo pačios pirmos dienos ir tikiu, kad rezultatas maloniai nustebins Lietuvos visuomenę ir Lietuvos karys atėjus laikui jos nenuvils.
Žodis dar svarstantiems apie privalomąją karo tarnybą. Visiškai suprantu jūsų abejones. Jų turėjau ir aš, ir, mano galva, tai visiškai normalu. Taip, gyvenimas čia visiškai skiriasi nuo civilių gyvenimo, tačiau išlietas prakaitas, nutrintos kojos, pauzė karjeroje yra maža kaina už tokią neįkainojamą patirtį. Ir nemeluosiu, kartais bus sunku, velniškai sunku, bet juk taip grūdinasi plienas – Lietuvos karys, o Lietuvos karys privalo būti geriausiu.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!