Po eilinio penktadienio vakaro grįždamas namo Vilniaus centre mačiau daug laimingų porų. Buvo saulėtas pavasario vakaras ir aplinkui spindėjo šypsenos ir juokas. Praeiviai laikė vienas kitą už rankų, juokavo, džiūgavo, jų gyvenimas atrodė gražus, nes jie turėjo, į ką atsiremti. Aš neturėjau tokios galimybės.
Buvo praėję beveik metai, kai aš išsiskyriau, po paskutinių santykių, o tas pavasario šiltas oras dar labiau žadino hormonus. Man prasidėjo „morčius“ ir reikėjo jį užgesinti. Tiesiausias kelias pakeisti situaciją būtų buvęs paprastas merginos užkalbinimas parke, bet tam reikia drąsos, o pažintims internetu – ne.
Grįžęs namo, ilgai nelaukęs užsiregistravau pažinčių svetainėje. Tai yra tikrai populiari svetainė, apie kurią visi esate girdėję, bet kadangi nenoriu daryti nei reklamos, nei antireklamos, jos pavadinimo neminėsiu. Svetainė pareikalavo manęs įsidėti savo nuotrauką, be jos nebūčiau pilnavertis narys ir turėčiau daugybę apribojimų.
Mane tai kiek glumino, nes buvo natūrali baimė, kad kažkas iš pažįstamų pamatys. O jūs gi žinote kaip visi šneka apie internetines pažintis – tai vieta tik visiškiems atsilikėliams, nenormaliems, neturintiems gyvenimo, drąsos ir panašiai. Vis dėlto aš įsidėjau savo nuotrauką ir net ne vieną. Kai įkeli daugiau nuotraukų, turi šiokių tokių privalumų. Vos tik tą padaręs pradėjau iš karto dairytis po profilius.
O merginų buvo pačių įvairiausių: vienos fotografavosi pasipuošusios kostiumais, prisidažiusios kaip per Helovyno vakarėlį ir turinčios begalę nuotraukų. Kitos išsirengusios iki bikini ir demonstruojančios savo grožybes visiems norintiems. Trečios būna paprastos, nelabai išvaizdžios ir kiek liūdnos merginos. Buvo ir tokių, kurios pardavinėja savo erotiškas nuotraukas už pinigus, arba ieško dar vienos merginos seksui trise. Buvo ir visai simpatiškų bei nepasikėlusių, bet bendravimas ėjosi sunkiai.
Pagaliau pamačiau tą nerealią šypseną ant nuotraukos. Netgi per ekraną visa siela nuriedėjo žemyn į pėdas, neįsivaizduoju, kas būtų buvę, jeigu tektų užkalbinti tokią merginą realybėje. Su pačia pirma žinute norėjau parodyti visą savo originalumą, vis dėlto emocijų apimtas negalėjau sutelkti savo minčių, todėl nukopijavau kiek senesnę žinutę ankstesnei merginai, pakeisdamas vardą. Jį atrašė gana ilgą žinutę su juokais ir komplimentais. MAN! Su komplimentais man!
Graži mergina, bendraujant atrodė protinga, rašė tvarkingai, taisyklingai, nepasikėlusi ir turinti viską nugalinčią šypseną. Gal pusvalandį susirašinėjome apie mūsų gyvenimą, linksmai, su aistra, su šiokiu tokiu susižavėjimu vienas kitu, o po to nuėjome miegoti, nes buvo jau gana vėlu. Edita... Negalėjau užmigti apie valandą, vis galvodamas apie ją, kad galbūt štai, man atiteks prizas.
Kitą dieną vos atsikėlęs iš karto parašiau jai, palinkėjau gero ryto ir skanios kavos (minėjo, kad labai mėgsta kavą) ir ji atrašė, kad norėtų tos kavos atsigerti su manimi jau šiandien, nes dabar yra mieste ir už kokios valandos bus laisva. Aš išsigandau, pradėjau galvoje ieškoti tūkstančius priežasčių, kodėl aš negaliu šiandien važiuoti su ja susitikti, kodėl turėčiau atsisakyti ir to nedaryti. Bet čia pat pagavau save, kad jeigu neisiu aš, gali eiti kas nors kitas ir praleisiu šią nuostabią galimybę. Sukaupiau visą drąsą savyje ir parašiau, kad galime susitikti centre, parašiau taip, tarsi čia būtų nieko nieko, nors iš tikrųjų labai jaudinausi. Apsikeitėm numeriais – ir į kelią.
Tą pusvalandį kelio iki centro buvau nervingas ir dvejojau. Apsirengiau prašmatniausiai kaip tik galėjau, pasipurškiau pačiais brangiausiais turimais kvepalais. Dievaži, jeigu turėčiau moteriškos kosmetikos, turbūt ir ją būčiau panaudojęs. Pakeliui nupirkau jai rožių ir atvykau į sutartą vietą. Parašiau jai žinutę, paklausdamas, ar greit ji bus, atsakė, kad truputi vėluos. Pasiūliau iš anksto nupirkti mums kavos, atsakė, kad nupirkčiau tris, nes ji bus ne viena. Jau tada nemaloniai pasijutau. Dažniausiai merginos atsisako, kad joms kažkas kažką pirktų, jeigu jos to žmogaus nėra mačiusios, o kitas dalykas – nemaniau, kad ji bus kartu su drauge, tikėjausi jaukaus pasisėdėjimo dviese ir pokalbio mums įdomiomis temomis, kurias taip lengvai atrasdavome internetu. Nupirkau tris puodelius kavos ir pradėjau laukti. Po maždaug dešimties minučių ji ateina... su draugu.
Pilve kažkas pajudėjo ir pasijaučiau labai nesmagiai, ant stalo gulinčios gėlės tikrai nepadėjo nurimti. Priėjo prie manęs, pasisveikino ir pasakė: „O čia mano vaikinas Mantas, susipažinkite.“ Tai buvo visiškas košmaras, aš tarsi sudužau į šimtą mažyčių gabaliukų, praradau bet kokią kalbos dovaną. Aš tiesiog degiau iš vidaus, nežinojau, kur dėtis, norėjau kuo greičiau iš ten išsinešdinti ir viską pamiršti, bet negalėjau. Sėdėjau prie staliuko ir klausiausi, kaip ji pasakojo apie savo nuostabų rytą ir koks linksmas pašnekovas aš esu, o jos vaikinas piktu žvilgsniu sėdėjo šalia ir gėrė kavą, už kurią sumokėjau aš. Po kiek laiko ji paklausė, kam tos gėlės. Suprantama, kad negalėjau jų įteikti jai, kai šalia yra jos vaikinas, apie kurį jis nieko neminėjo.
Atsakiau kažką apie tai kad pažįstama švenčia gimtadienį ir čia jai. Raudonos rožės. Jaučiausi toks pažemintas, susilyginęs su šaligatvio plytelėmis. Vos pabaigęs gerti kavą, pasakiau, kad turiu važiuoti pasveikinti draugės, atsisveikinome. Aš prisimenu, kai pakilau nuo staliuko ir ėjau prie durų, atrodė, kad vietoj kavos buvo degtinė, viskas aplinkui sukosi, atrodė, kad visi šalia esantys žmonės žiūri į mane ir juokiasi. Šiaip ne taip nusigavau iki automobilio, pažiūrėjau į savo telefoną, iš jos gavau žinutę su klausimu „Ar viskas gerai?“. Atsakiau, kad taip, ir nuvažiavau namo, išmečiau gėles į artimiausią šiukšlių konteinerį. Kelias dienas buvau kaip nesavas, visiškai palaužtas ir demoralizuotas.
Po dienos ji man parašė atsiprašymą. Ji motyvavo, kad tik norėjo sukelti savo vaikinui pavydą, nes jų santykiai atšalę. Aš tiesiog negalėjau patikėti savo akimis. Nežinojau, ką jai atrašyti, tiesiog nebuvo idėjų. Mane buvo apėmęs toks siautulys, kad norėjosi eiti ir sudaužyt viską aplinkui. Atsisveikinau negražiai, ištryniau numerį, bet kartais vis dar tikrinu jos paskyrą „Facebook“, tikėdamasis, kad galbūt mane prisimins ir parašys...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.