aA
Neseniai, po ilgo laiko, netyčia užklydusi į komentarų skiltį po keliais straipsniais prisiminiau, kad Lietuvoje gyvena daug piktų, nelaimingų žmonių, kurie savo skausmą lieja neigiamai atsiliepdami apie kitus. Tuomet pradėjau galvoti, kodėl taip yra ir ar įmanoma būtų kažką pakeisti.
© K.Svėrio nuotr.

Puikiai žinau, kad aš nei vieno žmogaus per prievartą pakeisti negaliu, tačiau galbūt galiu padėti suvokti, kodėl esame nelaimingi ir truputuką įkvėpti keistis patiems.

Mūsų Lietuvėlė turi labai daug nacionalinio skausmo, baimių ir susikaustymo. Tai normalu: sovietinėje santvarkoje už bet kokį originalumą ar kitoniškumą buvo labai skaudžiai baudžiama.

Tremtis žmogui yra tolygu tam tikrai mirčiai – jis ištraukiamas iš pažįstamos vietovės, pažįstamų žmonių ir per prievartą patalpinamas į visai kitokį gyvenimą. Tai lyg mirtum ir reinkarnuotumeisi į kažkokį prastesnį gyvenimą. Todėl tam tikra prasme tai, ką žmonės patyrė už buvimą kitokiais Lietuvoje, galima prilyginti mirties bausmei. O mirties dauguma žmonių labai bijo, tad nacionaliniu lygiu mes išsiugdėme labai didelę baimę būti šiek tiek kitokie, būti savimi... Ir ta baimė persismelkė ir į mūsų požiūrį apie mus supančius žmones.

Mes iš esmės sergame dvasiškai dėl skausmo, kurį patyrėme mes, mūsų tėvai ir seneliai. Ir gal kartais atrodo, kad jau praėjo 27-eri metai nuo nepriklausomybės atgavimo ir sausio 13-osios įvykių, jau turėtume išgyti, užmiršti ir pradėti gyventi autentiškai, pradėti priimti save ir kitus. Tiesa tokia, kad tikrai po truputį keičiasi kartos, traumos gyja, žmonės po truputį atsiveria, tačiau dirbti dar yra su kuo.

Būtent todėl vis dar mūsų šalyje gaji homofobija, būtent todėl gausu pykčio vegetarams, veganams, žaliavalgiams (ir taip pat tų pačių veganų pykčio tiems, kas valgo mėsą), nemėgstame juodaodžių, lenkų, žydų, musulmonų, šaipomės iš emigrantų, o žmones, turinčius išskirtinių, naujų idėjų stengiamės „nuleisti ant žemės“ negatyvu, nepasitikime tais, kurie neturi finansinių sunkumų (matyt, vagys). Gyvenantys mieste negerbiame kaimiečių (ir atvirkščiai), vilniečiai konkuruoja su kauniečiais, ir t.t. ir pan. Dėl to gaji patyčių kultūra ne tik mokyklose, o ir žiniasklaidos priemonėse. Mes dar bijome pilnai atsiskleisti, nes dar jaučiame tą pačią mirties baimę, likusią užkoduotą mūsų pasąmonėje nuo sovietų laikų.

Mielieji, ar jūs norite dar ilgam likti Sovietų Sąjungoje gyvendami laisvoje Lietuvoje? Ar norite gyventi baimėje, neapykantoje, nepritekliuje? Ir ar tikrai kiekviena ta kitokia grupė yra tokia bauginanti? Ar tikrai būtų smagiau gyventi, jei visi būtų pilki ir vienodi ir nebūtų jokios įvairovės? Ir kaip manote, ką mūsų jaučiamas pyktis, neapykanta ar pagieža skaudina?

Jei manote, kad ji labiausiai skaudina tuos, kurių link yra siunčiama, nesate teisūs. Žinoma, jei išspjauname savo pagiežą ir pyktį, galime kitą žmogų užgauti. Tačiau tai laikina. Ir mūsų pagieža tikrai neprivers kito žmogaus keistis ir tapti tokiu pat piktu, kaip mes. Ypač, jei žmogus save myli ir savimi tiki.

O štai mumyse tas pyktis sėdi, gyvuoja ir bujoja – mes jame gyvename, jį savyje nešiojamės, karts nuo karto parašome piktą komentarą ir sulaukiame tokių pat piktų žmonių patiktukų (tai sukelia laikiną pasitenkinimą savimi ir įsivaizduojamą teisumo jausmą – jei man pritaria kiti pikčiurnos, aš tuomet, matyt, esu teisus). Ir liekame nelaimingi, o taip pat ir nepakankamai gražūs, turtingi, sveiki, mylimi ir mylintys. Bet jei kitų žmonių pakeisti mes negalime, save, savo reakcijas ir požiūrį pakeisti mes kiekvienas tikrai galime.

Vienas mano pažįstamas šviesus žmogus su manimi visada labai atvirai ir remdamasis moksline informacija ir faktais diskutuodavo įvairiausiais klausimais ir jei mano argumentai būdavo pakankamai stiprūs, pakeisdavo savo nuomonę.

Tačiau visada buvo viena tema, kur jokie argumentai ir mokslinė informaciją nieko nekeisdavo. Tai, jo atveju, buvo homoseksualumo tema. Nors jis savyje jautė didelę neapykantą tiems žmonėms, jis nebuvo iš tų, kurie kažką išties kokiam homoseksualiam žmogui pasakytų (nemanau, kad jis ir pažinojo atvirai homoseksualių žmonių – gal iš nežinojimo ta baimė ir atsirado). Tą savo neapykantą jis tiesiog nešiojo savyje ir kaskart pamatęs kur filme ar laidoje tokį asmenį raukydavosi nuo viduje sukilusių nemalonių jausmų. Tai tęsėsi daugybę metų, o aš tos temos tiesiog vengiau.

Ir visai neseniai žiūrint vieną laidą, pamačiau milžinišką pokytį: jis žiūrėjo į vieną LGBT žmogų per televiziją ir tiesiog mėgavosi jo žodžiais ir siunčiama žinute. Nebebuvo tos neapykantos, pykčio. Tiesiog džiaugsmas. Buvo gražu žiūrėti. Ir patikėkite manimi, šis pasikeitimas mano pažįstamo viduje tam LGBT žmogui nieko nepakeitė gyvenime. O štai mano pažįstamui, sėdinčiam ant sofos, paprasčiausias sprendimas atsisakyti neapykantos ir tiesiog klausyti bei mėgautis, visiškai pakeitė tam tikras gyvenimo patirtis.

Mes esame maža šalelė, tačiau mūsų šalis yra be galo graži. Turime nuostabią gamtą, tradicijas, papročius. Ir žmonės mūsų šalyje yra labai šviesūs. Tik reikia mums visiems drauge išmokti mylėti save ir vieniems kitus palaikyti: tik tada, kai mes visi imsime priimti vienas kitą – pagaliau susivienysime, pagaliau mūsų šalies situacija ims keistis ir visiems drauge gyventi bus gera.

„Man jie netrukdo“ – nėra žmonių priėmimas. „Aš juos toleruoju“ – irgi. Nereikia nieko toleruoti: pats žodis jau reiškia, kad įdedame kažkokias pastangas, kad galėtume pakęsti kito žmogaus buvimą šalia. Mums reikia išmokti vieni kitais džiaugtis, reikia švęsti, kokie nuostabūs, spalvoti, skirtingi mes esame.

Tam, kad galėtume kartu dirbti bendro tikslo labui nereikia, kad būtume visi vienodi. Skirtingi gebėjimai, talentai skirtingos patirtys ir skirtingi požiūriai yra reikalingi, nes tik susidūrę su tuo, ko nesuprantame, ar kam nepritariame galime pergalvoti savo įsitikinimus – mokytis, augti, diskutuoti, ieškoti visiems priimtinų sprendimų ir susikurti visiems kartu gražesnį pasaulį.

Beje, labai džiugu ir tai, kad tiek daug mūsų tėvynainių išvyksta į kitas šalis semtis žinių ir patirties. Aš tikiu, kad tie, kurie turi grįžti, sugrįš su didesniu žinių, patirčių ir išminties bagažu ir mums visiems nuo to bus tik geriau.

Pabaigai, jei dabar jau bėgate parašyti pikto komentaro, prieš rašydami, padarykite sau iššūkį. Pabandykite tiesiog tas piktas mintis transformuoti į meilę sau. Pagalvokite, kokie esate gražūs ir protingi, palinkėkite sau geros kloties. Ir pajusite, kaip visas pyktis ima trauktis, o širdyje atsiranda vietos meilei ir laimei.

To kiekvienam ir linkiu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Grįžau dirbti į Lietuvą, bet pasigailėjau: nebežinau, ko čia pasiilgdavau (102)

Aš gimiau ir augau Lietuvoje, Lietuvos mokytojai mane mokė ir lietuviai tėvai mane augino. Lietuvai...

Vidury baltos dienos apalpęs vyras nusivylė aplinkinių reakcija: suabejojau, ar už gera atlyginama geru (32)

Gulėjau akimirką pusiau sumuštu kūnu , kojų keliai skendėjo kraujyje ir mėginau judinti...

Savaitgalis viešbutyje buvo sugadintas: pirtyje nudegė, o administratorės atsakymas paliko be žado (90)

Savaitgalį su mama apsistojome viename viešbutyje ir tikėjomės ramaus, malonaus poilsio. Kadangi...

Sudrausminusi vaiką mušančią mamą sulaukė pasmerkimo feisbuko grupėje: kokioje visuomenėje gyvename? (190)

Praėjusią savaitę su dukryte laukėme eilėje pas gydytoją , šalia sėdėjo ir kitos mamos su...

Prakalbo apie problemą, kuri jau seniai bado akis: pikta, kai taip primetama nuomonė (68)

Šiais laikais visi mus moko – moko ką mylėti, o ko nekęsti, kas yra gražu, o kas priešingai,...

Top naujienos

Šimonytė: dabar turiu galimybę apmąstyti viską iš naujo

„Visa tai, kas man atrodė labai aišku prieš porą mėnesių, kai aš maniau, kad mano gyvenime...

Žlugo bandymai sustabdyti draudimą alkoholiu prekiauti lauko kavinėse – nauji draudimai jau kitąmet (116)

Seimas antradienį po pateikimo nepritarė Seimo narės Aušrinės Armonaitės siūlymui...

Mažvydas Jastramskis. Kam Lietuvoje reikia „naujų valstiečių“? (23)

Nors Seimo rinkimai dar tik po metų , jau girdime kalbas apie naujas partijas.

Prezidentas Nausėda su pilna uniforma pasirodė pirmasis: dėvėjo ne visai pagal taisykles (23)

Antradienį Rukloje viešėjęs prezidentas Gitanas Nausėda pasipuošė karine uniforma. Kiekvienas...

Venckienės tėvai sulaukė atsakymo iš Prezidentūros (335)

Į prezidentą Gitaną Nausėdą rugsėjo pradžioje kreipęsi buvusios teisėjos Neringos Venckienės...

Ryte po gatvę vingiavusį vairuotoją nufilmavo ir sučiupti padėjo vilniečiai 8 val. nustatytas 3 prom. viršijantis girtumas (17)

Rugsėjo 17-osios rytą, apie 8,06 val., piliečiai Vilniaus policijai pranešė, kad Gurių gatve...

Iš Rusijos įžymybių – kritika valdžiai: pasisakė net Kremliui palankus Galkinas papildyta (100)

Rusijos įžymybės pradėjo solidarumo kampaniją, kuria siekia paremti jauną aktorių, pasak jų,...

Įkandin Saboniui su Lietuva: rengti olimpinį atrankos turnyrą nori ir Serbijos legendos – pinigų tam nestokos (11)

Serbijos krepšinio federacijos prezidentas Predragas Danilovičius antradienį oficialiai patvirtino,...

Lietuvė patyrė košmarą: vietoj keturių žvaigždučių viešbučio – Turkijos oro uosto areštinė (21)

Lietuvei ilgai lauktos atostogos Turkijoje ir užsakytas keturių žvaigždučių viešbutis virto...

Fotografas Jovaiša žino, kaip nutolinti senatvę: priemonės nieko nekainuoja ir yra labai paprastos

Anot Fotografo Mariaus Jovaišos , jaunas esi tol, kol esi lankstu s. „Kai metiesi į kuprą ar...