aA
Neseniai, po ilgo laiko, netyčia užklydusi į komentarų skiltį po keliais straipsniais prisiminiau, kad Lietuvoje gyvena daug piktų, nelaimingų žmonių, kurie savo skausmą lieja neigiamai atsiliepdami apie kitus. Tuomet pradėjau galvoti, kodėl taip yra ir ar įmanoma būtų kažką pakeisti.
Sausio 13-ąją prisiminus: vieno dalyko vis dar mokomės
© K.Svėrio nuotr.

Puikiai žinau, kad aš nei vieno žmogaus per prievartą pakeisti negaliu, tačiau galbūt galiu padėti suvokti, kodėl esame nelaimingi ir truputuką įkvėpti keistis patiems.

Mūsų Lietuvėlė turi labai daug nacionalinio skausmo, baimių ir susikaustymo. Tai normalu: sovietinėje santvarkoje už bet kokį originalumą ar kitoniškumą buvo labai skaudžiai baudžiama.

Tremtis žmogui yra tolygu tam tikrai mirčiai – jis ištraukiamas iš pažįstamos vietovės, pažįstamų žmonių ir per prievartą patalpinamas į visai kitokį gyvenimą. Tai lyg mirtum ir reinkarnuotumeisi į kažkokį prastesnį gyvenimą. Todėl tam tikra prasme tai, ką žmonės patyrė už buvimą kitokiais Lietuvoje, galima prilyginti mirties bausmei. O mirties dauguma žmonių labai bijo, tad nacionaliniu lygiu mes išsiugdėme labai didelę baimę būti šiek tiek kitokie, būti savimi... Ir ta baimė persismelkė ir į mūsų požiūrį apie mus supančius žmones.

Mes iš esmės sergame dvasiškai dėl skausmo, kurį patyrėme mes, mūsų tėvai ir seneliai. Ir gal kartais atrodo, kad jau praėjo 27-eri metai nuo nepriklausomybės atgavimo ir sausio 13-osios įvykių, jau turėtume išgyti, užmiršti ir pradėti gyventi autentiškai, pradėti priimti save ir kitus. Tiesa tokia, kad tikrai po truputį keičiasi kartos, traumos gyja, žmonės po truputį atsiveria, tačiau dirbti dar yra su kuo.

Būtent todėl vis dar mūsų šalyje gaji homofobija, būtent todėl gausu pykčio vegetarams, veganams, žaliavalgiams (ir taip pat tų pačių veganų pykčio tiems, kas valgo mėsą), nemėgstame juodaodžių, lenkų, žydų, musulmonų, šaipomės iš emigrantų, o žmones, turinčius išskirtinių, naujų idėjų stengiamės „nuleisti ant žemės“ negatyvu, nepasitikime tais, kurie neturi finansinių sunkumų (matyt, vagys). Gyvenantys mieste negerbiame kaimiečių (ir atvirkščiai), vilniečiai konkuruoja su kauniečiais, ir t.t. ir pan. Dėl to gaji patyčių kultūra ne tik mokyklose, o ir žiniasklaidos priemonėse. Mes dar bijome pilnai atsiskleisti, nes dar jaučiame tą pačią mirties baimę, likusią užkoduotą mūsų pasąmonėje nuo sovietų laikų.

Mielieji, ar jūs norite dar ilgam likti Sovietų Sąjungoje gyvendami laisvoje Lietuvoje? Ar norite gyventi baimėje, neapykantoje, nepritekliuje? Ir ar tikrai kiekviena ta kitokia grupė yra tokia bauginanti? Ar tikrai būtų smagiau gyventi, jei visi būtų pilki ir vienodi ir nebūtų jokios įvairovės? Ir kaip manote, ką mūsų jaučiamas pyktis, neapykanta ar pagieža skaudina?

Jei manote, kad ji labiausiai skaudina tuos, kurių link yra siunčiama, nesate teisūs. Žinoma, jei išspjauname savo pagiežą ir pyktį, galime kitą žmogų užgauti. Tačiau tai laikina. Ir mūsų pagieža tikrai neprivers kito žmogaus keistis ir tapti tokiu pat piktu, kaip mes. Ypač, jei žmogus save myli ir savimi tiki.

O štai mumyse tas pyktis sėdi, gyvuoja ir bujoja – mes jame gyvename, jį savyje nešiojamės, karts nuo karto parašome piktą komentarą ir sulaukiame tokių pat piktų žmonių patiktukų (tai sukelia laikiną pasitenkinimą savimi ir įsivaizduojamą teisumo jausmą – jei man pritaria kiti pikčiurnos, aš tuomet, matyt, esu teisus). Ir liekame nelaimingi, o taip pat ir nepakankamai gražūs, turtingi, sveiki, mylimi ir mylintys. Bet jei kitų žmonių pakeisti mes negalime, save, savo reakcijas ir požiūrį pakeisti mes kiekvienas tikrai galime.

Vienas mano pažįstamas šviesus žmogus su manimi visada labai atvirai ir remdamasis moksline informacija ir faktais diskutuodavo įvairiausiais klausimais ir jei mano argumentai būdavo pakankamai stiprūs, pakeisdavo savo nuomonę.

Tačiau visada buvo viena tema, kur jokie argumentai ir mokslinė informaciją nieko nekeisdavo. Tai, jo atveju, buvo homoseksualumo tema. Nors jis savyje jautė didelę neapykantą tiems žmonėms, jis nebuvo iš tų, kurie kažką išties kokiam homoseksualiam žmogui pasakytų (nemanau, kad jis ir pažinojo atvirai homoseksualių žmonių – gal iš nežinojimo ta baimė ir atsirado). Tą savo neapykantą jis tiesiog nešiojo savyje ir kaskart pamatęs kur filme ar laidoje tokį asmenį raukydavosi nuo viduje sukilusių nemalonių jausmų. Tai tęsėsi daugybę metų, o aš tos temos tiesiog vengiau.

Ir visai neseniai žiūrint vieną laidą, pamačiau milžinišką pokytį: jis žiūrėjo į vieną LGBT žmogų per televiziją ir tiesiog mėgavosi jo žodžiais ir siunčiama žinute. Nebebuvo tos neapykantos, pykčio. Tiesiog džiaugsmas. Buvo gražu žiūrėti. Ir patikėkite manimi, šis pasikeitimas mano pažįstamo viduje tam LGBT žmogui nieko nepakeitė gyvenime. O štai mano pažįstamui, sėdinčiam ant sofos, paprasčiausias sprendimas atsisakyti neapykantos ir tiesiog klausyti bei mėgautis, visiškai pakeitė tam tikras gyvenimo patirtis.

Mes esame maža šalelė, tačiau mūsų šalis yra be galo graži. Turime nuostabią gamtą, tradicijas, papročius. Ir žmonės mūsų šalyje yra labai šviesūs. Tik reikia mums visiems drauge išmokti mylėti save ir vieniems kitus palaikyti: tik tada, kai mes visi imsime priimti vienas kitą – pagaliau susivienysime, pagaliau mūsų šalies situacija ims keistis ir visiems drauge gyventi bus gera.

„Man jie netrukdo“ – nėra žmonių priėmimas. „Aš juos toleruoju“ – irgi. Nereikia nieko toleruoti: pats žodis jau reiškia, kad įdedame kažkokias pastangas, kad galėtume pakęsti kito žmogaus buvimą šalia. Mums reikia išmokti vieni kitais džiaugtis, reikia švęsti, kokie nuostabūs, spalvoti, skirtingi mes esame.

Tam, kad galėtume kartu dirbti bendro tikslo labui nereikia, kad būtume visi vienodi. Skirtingi gebėjimai, talentai skirtingos patirtys ir skirtingi požiūriai yra reikalingi, nes tik susidūrę su tuo, ko nesuprantame, ar kam nepritariame galime pergalvoti savo įsitikinimus – mokytis, augti, diskutuoti, ieškoti visiems priimtinų sprendimų ir susikurti visiems kartu gražesnį pasaulį.

Beje, labai džiugu ir tai, kad tiek daug mūsų tėvynainių išvyksta į kitas šalis semtis žinių ir patirties. Aš tikiu, kad tie, kurie turi grįžti, sugrįš su didesniu žinių, patirčių ir išminties bagažu ir mums visiems nuo to bus tik geriau.

Pabaigai, jei dabar jau bėgate parašyti pikto komentaro, prieš rašydami, padarykite sau iššūkį. Pabandykite tiesiog tas piktas mintis transformuoti į meilę sau. Pagalvokite, kokie esate gražūs ir protingi, palinkėkite sau geros kloties. Ir pajusite, kaip visas pyktis ima trauktis, o širdyje atsiranda vietos meilei ir laimei.

To kiekvienam ir linkiu.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

43 metus tą pačią moterį mylintis vyras – apie dvi jį intriguojančias žmonos paslaptis (31)

1977 metų šaltą vidurį vasario mėnesio atsitiko tai, kas tapo kertiniu akmeniu mano gyvenimo...

Įvertino Lietuvos vyrus: išgirdę apie pareigą, visi staigiai virsta ligoniais (205)

Man gėda už pajėgius Lietuvos vyrus, neatliekančius pareigos. Visi nenorintys eiti į kariuomenę...

Intymi šeimos problema varo žmoną iš proto: naktimis norisi rėkt į pagalvę (433)

Aptarkime hipotetinę situaciją. Žmona, kuri tėra 30-ies ir nori aktyviai gyventi romantinį...

Po nacionalinės „Eurovizijos“ nugalėtojų interviu žiūrovė pasipiktino: šitaip tiesiog negalima (354)

Šeštadienį žiūrėjau nacionalinės „ Eurovizijos “ atrankos finalą. Nugalėjo, kaip visi jau...

Paauglystėje didžiausią klaidą padariusi mergina prašo tėvų atleisti ir įspėja kitus (40)

Paauglystė – sunkus metas. Kai buvau paauglė, erzindavo viskas. O kartą viskas susidėjo į vieną.

Top naujienos

Specialistė papasakojo apie permanentinio makiažo tragedijas: viena medžiaga net gali sukelti vėžį (36)

Stovėdamas parduotuvėje nevalingai užsižiopsai į greta stovinčios moters veidą. Iš pradžių...

Kelionė su deportuojamu lietuviu – kaip siaubo trileris: kai kurie keleiviai net atsisakė skristi (120)

Keliaujant lėktuvu bendrakeleivių nepasirinksi ir vidury kelio neišlipsi, todėl orlaivyje...

Po konflikto namuose Agnė Zuokienė dalijasi keistais prisiminimais (422)

Antradienį į Agnės ir Artūro Zuokų namus vyko policija dėl buitinio smurto atvejo....

Gentvilas apie Bako pateiktą informaciją: situacija atrodo nuodinga kai kurių saugumo institucijų atžvilgiu (33)

Buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas pateikė naujos...

Šiluma nesitrauks – termometrų stulpeliai kils iki 7 laipsnių (12)

Naktį kritulius į daugelį šalies rajonų atnešę debesys pirmoje dienos pusėje dar išsilaikys...

Čempionų lyga: smūgis Mourinho pragmatizmui ir Italijoje suvarpytas „Valencia“ vartų tinklas (2)

UEFA Čempionų lygos aštuntfinalį sėkmingai pradėjo „Leipzig“, Anglijoje 1:0 įveikęs...

Aurimas Kuckailis

Apie vyrų gyvenimo prasmę: paskutinį dvidešimtmetį su vyrais – kažkas negerai (17)

„Šiuolaikinėje šeimoje moterys yra stiprios. Vyrai sako, kad jos turi tapti silpnesnės,...

Feisbuke plinta #metoo liudijimai apie garsų fotografą: dalijamasi šokiruojančia patirtimi „Delfi“ prabilo dar viena galimai nukentėjusioji (316)

Pastarąsias dienas socialiniuose tinkluose netyla tema, kurioje šmėžuoja fotografo Iridijaus...

Prasta idėja: pasaulio čempionato dalyves išgąsdino už šaudyklos pasirodęs „mirtininkas“ (15)

Italijoje vykstančiose planetos pirmenybėse dalyvaujančios Norvegijos biatlono rinktinės atstovai...

Marija Serbintaitė. Kodėl „boba su kiaušais“ – visai ne komplimentas (28)

Tu gali būti bet kuo! Kiek kartų tai sakome savo mergaitėms? Sakysi dažnai, gerai, džiaugiuosi....

|Maža didelių žinių kaina