Dienos metu jokios įtampos ar nerimo tikrai nebuvo. Vėliau grįžau į namus ir sekėme situaciją per radiją ir televizorių.
Namuose buvo trys mažamečiai vaikai, tad vyras nelabai pageidavo, jog ištisai kur nors važiuočiau ir dalyvaučiau. Atėjo vakaras. Suguldžiusi vaikus apie 23 val. ar vėliau bežiūrėdama televizorių prisnūdau. Pabudau nuo trenksmo, kuris Šeškinėje puikiai girdėjosi. Nesupratau, kas vyksta. Puoliau žadinti vyrą, kuris taip pat buvo prisnūdęs. Įsijungėme televizorių. Mačiau paskutinius kadrus ir girdėjau E.Bučelytės žodžius, kad jie eina, kad mums liko labai nedaug, nes pastatas užimtas desantininkų.
Vyras pasakė, jog šaudo ne tuščiais šoviniais, o tikrais. Buvo baisu. Girdėjosi mašinų kauksmas nuo Karoliniškių pusės, pažvelgus pro langą matėsi, jog visur įsižiebė šviesa. Buvo baisu. Nutilo radijas ir televizija. Apsirengusi, palikusi tris mažamečius vaikus puoliau į gatvę. Ukmergės prospektu link parlamento lėkė mašinos. Visos stojo ir vežė pakeleivius. Kažkas ir mane pavežė, deja, nepaklausiau nei tų žmonių vardo, nei pavardės. Privažiavome tik iki Vilniaus pedagoginio universiteto tilto – toliau prasibrauti buvo neįmanoma. Visi bėgome link parlamento.
Ten prabuvau visą naktį. Traukėmės kartu su minia, kai gaudavome signalą, jog tankai ir tanketės važiuoja link parlamento. Taip ir siūbavo minia iš vieno galo į kitą. Baimės nebuvo, buvo susitelkimas ir tikėjimas, jog atlaikysime. Vieni meldėsi, kiti dainavo dainas. Sutikau daug pažįstamų. Parlamento, kaip žinome, nepuolė.
Prašvitus sušalusi išsiruošiau į namus. Grįžau laimingai. Užmigti nesisekė. Ryte išgirdau visiškai kitą balsą – šalia namo pravažiavo tanketė su J. Jarmalavičiumi priešakyje, kuris skelbė, jog atkuriama sovietų valdžia ir dar visokias kitokias nesąmones. Pažvelgiau pro langą – kelių susikirtimo kryžkelėje stovėjo rusų karys su automatu (labai gailėjausi, jog tuo metu neturėjau fotoaparato ir negalėjau įamžinti to vaizdo). Vėl pasidarė baisu.
Sužinojome apie žuvusius ir sužeistus žmones. Būnant prie parlamento vis buvo skelbiami skaičiai, tačiau, kaip vėliau išaiškėjo, tai neatitiko tikrovės. Džiaugėmės, jog prabilo radijas iš Sitkūnų (po daugelio metų pavyko nuvažiuoti į Sitkūnus ir viską pamatyti savo akimis, taip pat išgirsti ir to meto liudytojos pasakojimą). Klausiau savęs, kas bus toliau? Norėjosi vėl būti ten su visais, o ne namuose. Įtampa neleido nei miegoti, nei valgyti, o namuose buvo trys mažamečiai vaikai. Taip ir gyvenome pilni nerimo.
Tokios buvo 1991 metų dienos. Po sausio įvykių dažnai su sūnumi vežimėlyje važiuodavau prie parlamento, nešdavau vežimėlį pro luitus prie Vilniaus pedagoginio universiteto tilto, nes pravažiuoti buvo neįmanoma. Džiaugiuosi, jog išgyvenome.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!