aA
Karjeros pabaigos paprastai būna ne tokios. Ne tokiame amžiuje ir ne visai tokiais būdais. Todėl ir norisi kažkiek pasigilinti į galimas pabaigos priežastis, o dar daugiau – pakalbėti apie tai, ar tokia pabaiga kartais neužduoda namų darbų visai sporto ir ne tik sporto bendruomenei ir ar kartais nebyloja apie neišmoktas pamokas ateičiai.
Rūta Meilutytė. Plaukimo karjeros akimirkos
© Reuters / Scanpix

Šilta ir nuoširdų interviu Rūta Meilutytė davė podkasto „Nyla“ kūrėjams. Deja, ir perklausius puikų interviu lieka daug neatsakytų klausimų. Nes tarsi ir aišku, ir neaišku. Mesti profesionalios sportininkės karjerą dėl to, kad sporto gaminimo mašina iš žmogaus padaro automatą, kuris pametė save ir kuriam nebeaišku, kas jis yra, – tai lyg ir skaityta, ir rašyta, ir suprantama. Bet tokių mašinų šiandieniniame pasaulyje yra daugiau nei pakankamai – tai ir mokslas, ir darbas, ir menas, ir verslas, ir dar daug daugiau visokių neišvengiamai mechanizuotų (sociologinių teorijų kalba kalbant – „makdonaldizuotų“) visuomenės institutų. Sportas tėra vienas iš gausybės tokių institutų – tiesa, vienas iš žaismingiausių ir kartu konkurencingiausių. Toli gražu ne naujiena, kad sportas kursto ne vien sveikatingumą, šlovę ir pagarbą, bet ir didžiulę įtampą; tai lyg kreivas veidrodis, visos visuomenės kuriamų reiškinių kraštutinis atspindys, metaforiškai pabrėžiantis tiek šiuolaikinės visuomenės dorybes, tiek jos ydas.

Kritinėse sporto studijose Rūtos Meilutytės pavyzdys turbūt būtų pateiktas kaip „labai geras” – nes juk, štai, galų gale atsirado sąmoningas jaunas žmogus, kuris spjovė į išorinius blizgučius – potencialius medalius, dėmesį, pinigus, statusą, ir kuris nori suprasti save ir pasidžiaugti paprastais dalykais. Pagaliau atsirado žmogus, kuris drastiškai nusimetė ant jo uždėtą atspaudą – nė neklausiant, ar ji(s) nori būti pažymėta(s) atitinkamu ženklu. Čia pat ateitų į pagalbą stigmatizacijos ar etikečių klijavimo teorijos – jauna sportininkė nebenori būti „preke“ ir pasitraukia iš nesibaigiančio pergalių gamybos konvejerio. Ilgametis kovojotas su dopingu Sandro Donati liūdnai reziumavo šiuolakinio sporto teatralizuotą realybę sakydamas, kad jis vis dar stebi Olimpines žaidynes, tačiau nebesivargina įsiminti atletų vardų. Tai lyg teatras – bet jis teikia pirmenybę pastarajam, nes ten esama aiškaus aktoriaus ir žiūrovo santykio. Tuo tarpu sporto teatre abu apsimeta neva tai tikra.

Nors Rūtos Meilutytės atveju kalbama ne apie dopingą, bet pagrindinė mintis atsikartoja gana aiškiai: profesionali sportininkė palieka baseiną, nes ten tikrovę esą pakeitė dirbtiniai dalykai. O sportininkė ieško paprastumo kasdienybėje, gimtinėje ar buityje, – kur jis bebūtų; ji pavargo nuo visuomenės jai primesto vaidmens ir norėtų surasti savąją tapatybę, nesusijusią su sportu.

Tačiau čia ir kirba įkyrus klausimas: nejaugi tie paprasti dalykai nesuderinami su profesionaliuoju sportu? Ar tikrai nesuderinami? Nejaugi nebūtų atsiradusi supratinga Lietuvos ar užsienio aukštojo mokslo institucija, kuri Rūtai būtų sudariusi galimybę suderinti mokslą su plaukimu? Kuri priimtų ją ir kaip sportininkę, ir kaip žmogų. Kodėl reikėjo pasišalinti iš sporto tris kartus pažeidus ADAMS reikalavimus? Suprantama, ADAMS čia tebuvo paskutinis lašas, perpildęs sparčiai senkančios kantrybės taurę – dopingo klausimas čia yra antraeilis ar trečiaeilis; Rūta Meilutytė neturėtų būti prilyginama girtam vairuotojui, kuris sprunka iš įvykio vietos vengdamas alkotesterio. Šiuo atveju veikiau galima kalbėti apie neapsižiūrėjimą, nesukontroliavimą – galbūt jai nebuvo įsakmiai paaiškinta, kad net ir planuojant baigti karjerą vis tiek būtina žymėti savo buvimo vietą ADAMS sistemoje. Prisimintina, kad antidopingo politika šiuo klausimu yra gana griežta: tris kartus neradus atleto jo deklaruojamoje buvimo vietoje konstatuojamas antidopingo taisyklių pažeidimas.

Nacionalinė sportininkų asociacija per socialinį tinklą Facebook uždavė klausimų apie potencialias „kaltes“ ir atsakomybes, aš kviesčiau pamąstyti – ar dabartinė sporto sistema tiesiog nesudaro galimybės būti ir paprastu žmogumi, ir sportininku; ar šiuolaikinio sportininko tapatybė „ant tiek” įkalina atletus, kad vos ne vienintelis kelias tampa sprukti iš kalėjimo net nebandant pagerinti to kalėjimo sąlygų, nemėginant jo humanizuoti ir pritaikyti jautraus žmogaus poreikiams. Semantine prasme galima būtų ieškoti jungčių tarp kelių žodžių kombinacijų: „pasiaukoti“ ir „kankintis“ arba „pasirinkta ir „primesta“. Galima būtų daryti prielaidą, kad vietoje pasiaukojimo sportas Rūtai Meilutytei virto kankinimu; atitinkamai – vietoje sąmoningai pasirinktos veiklos tai jai tapo „kažkieno“ (dostojevskiškai žvelgiant – ar tik ne mūsų visų) primesta nuasmeninta rutina.

Galbūt netgi pernelyg geraširdiškas pačios Rūtos Meilutytės charakteris prie atitinkamo nuasmeninimo prisidėjo – nes ji stengėsi skirti laiko visiems savo gerbėjams, todėl kartais nespėdavo pasimėgauti paprastais dalykais. Toks nutikimas buvo pavaizduotas 2018 m. Ronaldo Buožio ir Roko Darulio filme, kai ji grįžo iš 2016 m. olimpinių žaidynių ir jos garbei koncertavo mėgstamas atlikėjas. Tačiau Rūta Meilutytė nespėjo pasidžiaugti pelnyta dovana, nes tuo metu dalijo autografus bei interviu. Tame pačiame filme atvirai kalbama ir apie psichologines problemas – kurios galimai prisidėjo, kad sportininkė palūžo santykinai anksti. Tačiau net ir morališkai nusilpus gana keistai atrodo visiems elitiniams sportininkams bendrai taikomų ADAMS įsipareigojimų nepaisymas. Pagaliau jeigu žmogui išties sunku, galbūt kažkas kitas galėjo prisijungti prie sistemos ir reikiamai užpildyti reikalaujamus laukus.

Užbaigiant šiuo populiariai mokslinius pamąstymus vis tiktai vėl grįžtu prie metaforinių semantinių (iš)vedžiojimų. Susidaro toks įspūdis, kad iš profesionalaus sporto buvo ne išeinama. Išėjus galima pasivaikščioti ir sugrįžti (gal vis tiktai taip ir įvyks). Tačiau pastariojo meto įvykiai suponuoja kur kas spartesnį ir drastiškesnį judėjimo būdą – pabėgimą. Pabėgimą užmerktomis akimis, neatsigręžiant, simboliškai tris kartus dar pastuksenant į medį – kad nieku gyvu apsisukus negrįžtum. Aš manau, kad būtų buvusi įmanoma ir kitokia profesionalios plaukikės karjeros pabaiga. Su nė kiek ne mažesne, ne tokia drastiška, labiau subalansuota ir atsakingesne laisve.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(21 žmogus įvertino)
3.7619

Grįžo į Lietuvą, bet nesitikėjo tokio popierizmo: mūsų valstybinis sektorius vis dar dvelkia Sovietų Sąjunga (74)

2019 metų gegužė – su drauge po keliolikos metų grįžtame į Lietuvą. Teisingiau grįžtu aš,...

Kreipiasi į vilkų medžiotojus: ekosistemų destrukcijos pasekmės palies mus visus vienodai (168)

Visuomenės – visų jūsų ir mano – svarstymui 2019 m. spalio 4 d. paskelbtas Aplinkos...

Verslo pietūs Kauno restorane paliko be žado – barmenės poelgio iki šiol negali pamiršti (63)

Noriu pasidalinti su skaitytojais restorano Kaune aptarnavimo kultūra. Atvykus VIP klientui, iš...

25-eri metai, kai kuriame lygių galimybių visuomenę: kokia iš tikrųjų berniukų padėtis? (28)

„Visi lygūs, bet kai kurie – lygesni“ – prieš tokius socialinius „nukrypimus“ jau 25...

Istorikas Marius Vyšniauskas: Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities (II) (19)

Istoriko Mariaus Vyšniauko tekstas „Istorinė amnezija arba tauta, atsisakanti savo praeities“...

Top naujienos

Po pragaro Pravieniškėse – šokiruojanti kalinio išpažintis: jie ten kone meldėsi, kad neišgyvenčiau (161)

Pasižiūrėję į Vytautą ir išgirdę jo balsu sunkiai tariamus žodžius nė neįtartumėte, kad...

Ekspertas perspėja dėl naujos aneksijos pavojaus: Putinas čia be vargo susitvarkytų (124)

Buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Illarionovas perspėja dėl naujos aneksijos, kurią...

Įvertino Nausėdos pasiūlymus ir drąsiai rėžė: skurdo su 10 eurų neišgelbėsime (106)

Lietuvos verslo konfederacijos mokesčių komisijos pirmininkas Marius Dubnikovas sako, kad...

Vakarų šalys negali atsistebėti lietuvių sėkme: kaip mums pavyko pranokti patiems save (19)

Vis daugiau valstybių spaudžiamos visuomenės įvesti pakuočių užstato sistemą . Apie tokią...

Saulius Siparis apie naują mylimąją: mes beveik vienmečiai, draugystėmis su mergaitėmis aš netikiu (8)

„Mes esame praktiškai bendraamžiai. Vyrų santykiai su jaunomis mergaitėmis man atrodo visiškas...

Profesorius Stukas paaiškino, kodėl būtina valgyti pusryčius: ryte dažnai daroma klaida situaciją tik pablogina (51)

Pasak Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesoriaus Rimanto Stuko , sunku patikėti, bet...

Ką pasakytų Greta Thunberg Indijoje? Čia yra 150 mln. vairuotojų ir tik 8000 nori elektrinių automobilių (113)

Šią vasarą „ Hyundai Motor Co.“ pristatė pirmąjį Indijos elektrinį visureigį...