Šalies vystymosi kursą diktuoja ir įgyvendina Kremlius – pagal politinio elito sukonstruotą struktūrą jis kontroliuoja svarbiausias verslo įmones, didžiausias visuomenės informavimo priemones bei kitus strateginius objektus. Todėl natūralu, kad Rusijos ateitis tiesiogiai priklausys nuo to, kas valdys patį Kremlių.
2012 metų kovo mėnuo bus kertinis taškas, nuo kurio bus galima kalbėti apie tai, kokia Rusija bus bent artimiausius šešerius metus. Tiesa, greičiausiai nereiks laukti ir tiek – de facto būsimasis Rusijos prezidentas paaiškės, kai pagaliau viešai bus atskleista, kas – V. Putinas ar D. Medvedevas – kandidatuos rinkimuose.
Nors D. Medvedevas yra senas V. Putino bendražygis ir priklauso tai pačiai Sankt Peterburgo kompanijai, tačiau kuo toliau, tuo panašiau, kad lyderiai vadovaujasi skirtingomis Rusijos ateities vizijomis. Nors tvirtas Kremliaus fasadas neleidžia atskleisti atviros konfrontacijos tarp politinio elito lyderių, tačiau požymiai, kad ji atsirado, yra gana akivaizdūs.
Diskurso analizė: ar prezidentas ir premjeras vis dar tandemas?
Po antrosios V. Putino prezidentavimo kadencijos, kuomet pagal Rusijos konstituciją jis jau negalėjo būti perrinktas trečiajai iš eilės, į aukščiausią politinio elito postą V. Putinas iškėlė D. Medvedevą – kaip prieš beveik dešimtmetį jį patį iškėlė B.Jelcinas.
Tačiau esminis skirtumas tarp šių dviejų atvejų – B. Jelcinas tuomet jau buvo praradęs savo politinę įtaką, tuo tarpu V. Putinas ir po antrosios kadencijos vis dar turėjo nepaprastai galingą užnugarį tarp Rusijos klanų ir buvo populiarus tarp gyventojų. Tai lėmė, kad D. Medvedevas iš esmės neturėjo jokių galimybių vienas formuoti savo politinės darbotvarkės – jis privalėjo ne tik nuolat konsultuotis su V. Putinu, bet dažniausiai ir gauti jo pritarimą. Tokius įtakingiausių valstybės pareigūnų santykius taikliausia apibūdinti kaip politinį tandemą. Tačiau artėjant naujiems prezidento rinkimams politinių lyderių retorika išsiskyrė, užmindama klausimą, ar D. Medvedevas iš tiesų ryžosi ištrūkti iš V. Putino įtakos orbitos.
Šias mintis skatina išryškėję nesuderinami lyderių požiūrių skirtumai į struktūrinius klausimus – demokratiją, santykį su Vakarų valstybėmis ir NATO bei rusiškąjį kapitalizmo variantą.
Pirmasis struktūrinis įtampos taškas – skirtingas demokratijos, kaip valstybės valdymo modelio, traktavimas. V.Putinas visu savo prezidentavimo laikotarpiu, švelniai tariant, nerodė simpatijų vakarietiškai demokratinei sistemai – buvęs KGB karininkas niekada netikėjo, kad liberali demokratija yra tinkamas valdymo modelis prie „tvirtos rankos“ įpratusiai Rusijai. Jo ideologija rėmėsi netradicine valdymo forma – vadinamąja „suverenia demokratija“, kurios pagrindinis principas yra toks: politinis elitas valstybės viduje turi teisę tvarkytis ne pagal universalias liberalias normas, o pagal tradicines Rusijoje nusistovėjusias „žaidimo taisykles“.
Remdamasis šia specifine demokratijos traktuote V. Putinas atitinkamai formavo ir užsienio politiką. Pagrindiniai jos tikslai: pragmatinių Rusijos interesų ir galios užtikrinimas. Tuo tarpu diskusijai dėl Rusijoje pažeidinėjamų žmogaus teisių, spaudos laisvės ir kitų liberalių visuomenės gyvenimo normų buvo paskelbtas tabu argumentuojant, kad tai suverenios valstybės vidaus reikalas.
Dėl to sprendimai buvo priimami uždaruose pokalbiuose su įtakingiausių valstybių lyderiais, sistemingai ignoruojant visuotinai priimtas tarpvalstybinių santykių normas. Pavyzdžiui, V.Putino, G. Schroderio ir S. Berlusconi bičiulystei, strateginiams projektams, kaip antai dujotiekio „Nord Stream“ projektui, ar atostogoms kartu, netrukdė sisteminiai ES deklaruojamų vertybinių principų pažeidinėjimai Rusijoje.
Tuo tarpu D. Medvedevo retorika ir valstybiniai susitikimai demonstruoja nuosaikesnę jo poziciją ir norą sukurti draugišką aplinką ne tik su kelių valstybių lyderiais, o su visu Vakarų pasauliu. Jo nuomone, Rusija turi būti priartinta prie Vakarų standartų įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant ir vertybinius aspektus.
Idėja, kad D. Medvedevui daug labiau nei V. Putinui priimtina liberaliosios demokratijos koncepcija, atsispindi ne tik paskiruose D.Medvedevo pasisakymuose, tačiau yra aiškiai išdėstyta ir jo kontraversiško, atvirai V. Putino formuotą užsienio politiką kritikuojančio straipsnio „Pirmyn, Rusija!“ (Россия, вперед!) eilutėse.
Nuosaikesnės pozicijos, nei V. Putinas, D. Medvedevas laikosi ir iš esmės daugiausia įtampos keliančiame klausime – gynybos politikoje. Nors, kaip ir V. Putinas, jis griežtai prieštarauja tolesnei NATO ekspansijai į Ukrainą ir Gruziją bei JAV ar NATO priešraketinio skydo Rytų Europoje dislokavimui, tačiau mintys apie bendrą „euro-atlantinę gynybos erdvę nuo Vankuverio iki Vladivostoko“ jam yra priimtinos ir sunkiai suderinamos tiek su „suverenios demokratijos“ principu, tiek apskritai su V. Putino užimta pozicija.
Palankumą Vakarams demonstruoja ir kiti D. Medvedevo veiksmai: leidimas vykdyti JAV karinį tranzitą per Rusiją į Afganistaną bei ekspertų išvados, kad Rusijoje pradėta didžiulio masto karinė reforma nėra nukreipta į kovą su NATO pajėgomis.
Antrasis įtampos taškas – požiūris į kapitalizmą, kaip ekonominių santykių tarp valstybės ir ūkio subjektų sistemą. V. Putinas dažnai pašaipiai vertino klasikinį kapitalizmą kaip ekonominių santykių pagrindą, pabrėždamas „valstybinio kapitalizmo“ naudą ir jo teikiamą stabilumą. Tuo tarpu D. Medvedevas aktyviai šneka apie verslo atskyrimą nuo valstybės ir modernizaciją: “Pokyčiai pribrendo. Tas, kas nesikeičia, tas lieka praeityje”, – šių metų pavasarį interviu Kinijos centrinei televizijai sakė D.Medvedevas.
Prieš mėnesį vykusiame Sankt Peterburgo ekonomikos forume D.Medvedevas dar konkrečiau kritikavo V.Putino sukurtą (arba tiesiog atkurtą) valstybinio kapitalizmo sistemą, pavadindamas ją „blogu įpročiu“ ir „klaida“ bei nurodė, kad iš valstybės kontroliuojamų bendrovių direktorių tarybų turi būti pašalinti už tas pačias šakas atsakingi vyriausybės atstovai.
Pirmąjį žingsnį prezidentas jau žengė – neva dėl nepavykusių derybų su tarptautine naftos korporacija „BP“ iš Rusijos valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ direktorių tarybos pirmininko pareigų pašalintas vienas artimiausių V. Putino bendražygių, bene įtakingiausia silovikų klano figūra I. Sečinas.
Šalia ekonominių pertvarkų, D. Medvedevas pasisako ir už laipsnišką politinės sistemos liberalizavimą, pirmiausia mėgindamas „pažadinti“ parlamentą ir taip sumažinti vyriausybės, o kartu ir jos vadovo, V. Putino, įtaką, ar bent jau prestižą. Tiesa, sudėtinga atskirti, ar D. Medvedevas siekia klasikinio valdžių atskyrimo dėl liberalių idėjų, ar tiesiog siekdamas įgauti daugiau galios. Teigdamas, kad „diskusijos parlamente ne tik leidžiamos, bet ir būtinos“ bei kritikuodamas vyriausybę, neva ši „daugumą dalykų yra įgyvendina nepateisinamai lėtai“ galimai kuria sau palankią platformą parlamente, kuri suteiktų didesnę galią išlikti politinio elito viršūnėje. Todėl panašu, kad D. Medvedevo užmojai gali reikšti, kad jis siekia sulaužyti V. Putino sukurtos ir valdomos sistemos stuburą.
Šalia išryškėjusių požiūrių skirtumų į struktūrinius demokratijos, kapitalizmo ir politinės sistemos klausimus, pastaruoju metu prezidento ir premjero retorika vis dažniau išsiskiria ir dėl einamųjų valstybės reikalų. Pavyzdžiui, D. Medvedevo nuomonė, kad nuteistasis buvęs naftos kompanijos „Jukos“ savininkas M. Chodorkovskis nebuvo pavojingas visuomenei. Šis teiginys kvestionuoja E.Lucaso aprašytą versiją, kad teismas tebuvo V. Putino surežisuotas politinis susidorojimas. Taip pat neseniai pasireiškusi atvira konfrontacija dėl Libijos: D. Medvedevas sukritikavo V. Putino pareiškimą, kad JT misija Libijoje – tai tarsi nauji „kryžiaus žygiai“.
Tačiau, nepaisant drąsios D. Medvedevo retorikos ir kai kurių veiksmų, kol kas daugelis apžvalgininkų sutaria, kad V. Putinas vis dar yra galingiausias žmogus Rusijos politinėje arenoje. Tiesa, sociologinės apklausos demonstruoja, kad D. Medvedevas sparčiai užkariauja tautiečių simpatijas. Tačiau Rusijos politinės sistemos struktūra gali užkirsti kelią dabartiniam prezidentui siekti antros kadencijos: be galingų Rusijos klanų, „silovikų“ arba „liberalų technokratų“, valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ ir oligarchų palaikymo atviras iššūkis V. Putinui reikštų politinę D. Medvedevo savižudybę.
Kiek galios iš tiesų turi D. Medvedevas?
Stebint Rusijoje vykstančius procesus, Vakarų demokratijoms kyla dilema: ar verta palaikyti D. Medvedevą artėjančiuose prezidento rinkimuose? Nors paskutinius D. Medvedevo pasisakymus galima interpretuoti kaip užuominą Vakarams: statykite už mane ir gausite Rusijos draugiškumą ir paramą svarbiausiuose jūsų projektuose, kaip Libija, o jei pasirinksite V. Putiną – gausite tą patį autoritarinį prezidentą, su kurio darbo principais jau susidūrėte tiek jūs, tiek jūsų verslas.
Tačiau vis dėlto Vakarai neskuba, suvokdami, kad žaisdami rusišką ruletę su V. Putinu ir D. Medvedevu gali skaudžiai nukentėti: prezidento rinkimus laimėjus V. Putinui, pastarasis neabejotinai prisimins Vakarų pasirinkimą, bus dar atšiauriau nusiteikęs pastarųjų atžvilgiu ir greičiausiai kreips Rusijos kursą į Rytus, pavyzdžiui, stiprindamas Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją.
Norint suprasti, ar D. Medvedevo retorika yra nulemta ir pasikeitusio galios santykio tarp politinių lyderių, reikia pažvelgti į Rusijos politinio elito sudėtį. Rusijos politinės sistemos modelis dar nuo SSRS laikų veikė patronažo principu: politinis lyderis į įtakingiausius politinius postus visuomet paskirdavo sau lojalius pareigūnus, kurie ne tik sudarydavo didelę dalį lyderio galios, bet ir suteikdavo išlikimo valdžioje garantijas ir stabilumą.
Atėjęs į valdžią D. Medvedevas, skirtingai nei daugelis ankstesnių lyderių, į svarbiausias vyriausybės pozicijas sugebėjo paskirti vos keletą „savo žmonių“. D. Medvedevo sąjungininkų komandą Kremliuje sudaro prezidentinės kontrolės departamento vadovas K. Čiuičenko, aukščiausiojo arbitražo teismo vadovas A. Ivanovas ir teisingumo ministras A. Konovalovas. Ne mažiau įtakingi D. Medvedevo šalininkai – Prezidento administracijos vadovas I. Šuvalovas bei Fedralinės saugumo tarnybos direktorius A. Bortnikovas. D. Medvedevo įtaką politiniam elitui mažina tai, kad daugelį įtakingų postų Kremliuje vis dar užima ištikimi V. Putino sąjungininkai: V. Surkovas – pirmasis Prezidento administracijos vadovo pavaduotojas ir svarbiausias strategas; A. Gromovas – V. Putino atstovas spaudai; Prezidento administracijos vadovo pavaduotojas A. Beglovas ir kt. Analitikai skaičiuoja, kad V. Putinas per 2000 – 2008 laikotarpį į įtakingiausias valstybines pareigas paskyrė net 58 savo bendražygius iš buvusios žvalgybos ir kitų klanų.
Tiesa, tai, kad D. Medvedevas palaipsniui gali įgauti įtakingiausių Rusijos politinių figūrų pasitikėjimą, rodo nesenas precedentas: ilgalaikis V. Putino šalininkas finansų ministras A. Kudrinas, panašu, kad tapo D. Medvedevo siūlomos modernizacijos ir privatizacijos idėjų šalininku. Taigi iš esmės tai, kokiu tempu iki rinkimų vyks politinio elito preferencijų persiskirstymas, didele dalimi lems, ar D. Medvedevas galės būti pajėgus mesti iššūkį V.Putinui.
Kita kliūtis D. Medvedevui – jis neturi partinio užnugario. Jėga, kuri jį iškėlė į prezidento postą – partija „Vieningoji Rusija“ – yra vadovaujama V. Putino. Ir nors pastaruoju metu pasigirdo kalbų, kad D. Medvedevas gali kurti naują, nuo V. Putino nepriklausomą politinę jėgą, tačiau vargu ar prezidentui užteks ryžto, nes būtent naujos politinės partijos įkūrimas reikštų aiškų lyderių atsiskyrimą ir konfrontaciją. O kol kas silpnesniam D.Medvedevui tai nebūtų naudinga.
Taigi, nors politinio elito struktūra kol kas žymiai palankesnė V. Putinui, o jo šansai vėl tapti prezidentu gerokai didesni, tačiau jei D. Medvedevas ir toliau nemažins apsukų, jis tikrai turi potencialo įnešti sumaišties į stabilų ir uždarą valdantįjį elitą. Tiesa, negalima atmesti ir tokios galimybės, kad D. Medvedevas gali turėti daugiau galios, nei mano apžvalgininkai ir analitikai. Pavyzdžiui, ypatingai drąsus žingsnis iš Maskvos mero pareigų pašalinti labai įtakingą J. Lužkovą tiesiog negalėjo būti atliktas užkulisinio palaikymo neturinčio lyderio.
Ar Lietuva bus Rusijos „artimojoje kaimynystėje“?
Taigi, apžvelgus abiejų lyderių praeities ir ateities vizijas, galima visiškai aiškiai reziumuoti, kad Lietuvai, kaip ir visai ES, neabejotinai palankiau būtų Rusijos prezidento poste matyti D. Medvedevą. Tiesa, Lietuvai 2012 kovas greičiausiai bus dar svarbesnis, nei ES senbuvėms.
Galime juokauti, kad V. Putino perrinkimas žadėtų didesnius darbo krūvius Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. V. Putinas, daug griežtesnis tarptautinių santykių realizmo teorijos šalininkas, Lietuvą mato kaip „artimosios kaimynystės“ valstybę. O tai neva legitimuoja Rusijos siekį turėti bent šiokius tokius svertus veikti politinių sprendimų priėmimą Lietuvoje. O V. Putino retorika apie tai, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia geopolitinė XXa. katastrofa, jo siekį kontroliuoti postkomunistinių valstybių politinius procesus tik patvirtina.
Tuo tarpu D. Medvedevas intencijų įtakoti politinius sprendimus Lietuvoje tikriausiai neturi arba turi gerokai mažiau. Ir net tik todėl, kad jis V. Putinui aiškiai paprieštaravo dėl minties apie SSRS žlugimą. Siekdamas sukurti „draugišką aplinką“ su ES, jis daug pagarbiau bendrauja ir su kiekviena jos nare. Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, projektuojama modernizacija Rusijoje atvertų daug didesnes galimybes Lietuvos verslininkams. Galima prognozuoti, kad jei pagrindinė Lietuvos užsienio prekybos partnerė, Rusija, taptų liberalesnė, eksporto srautai į ją išaugtų bent dukart.
Galiausiai, nemaža tikimybė, kad tartis su Rusija dėl sisteminių iššūkių dujų ir elektros sektoriuose taptų šiek tiek lengviau, nes V. Putino užimta pozicija might is right (stipresnis yra teisesnis) gali būti pakeista į kiek konstruktyvesnį dialogą.
Rusijos kryžkelė
Taigi, iš esmės Rusijos laikyseną tarptautiniuose santykiuose lems demokratijos (suvereni.vs.liberali), o vidaus sistemą – kapitalizmo (valstybinis.vs.privatus) traktavimas. Vakarai Rusiją norėtų matyti liberalią ir privačiom ūkio struktūrom. Tačiau patys rusai nėra tiksliai identifikavę savęs. Kai piliečiai suvoks, kokie – vakariečiai ar rytiečiai – jie nori būti, bus galima aiškiau brėžti ir Rusijos ateities vektorių. Tačiau kol šio suvokimo nėra, Kremlius turi prabangą spręsti, kur jiems patogiau būti. Ir panašu, kad pagrindinis favoritas į prezidento postą V. Putinas nėra suinteresuotas matyti Rusijos Vakarų pasaulio dalimi.