Nuo spalio mėnesio iki pat pavasario dauguma savo vaikus leidžia į pamokėles, kuriose vaikai ruošiami Pirmajai Komunijai.
Tėveliai, norėdami, kad jų vaikas priimtų šį Šv. Sakramentą, privalo kartu su vaikais dalyvauti Šv. Mišiose sekmadieniais ir visų švenčių dienomis. Parašiau teisingai – privalo, nes taip liepia Bažnyčia. Kitaip tariant, tėvai savo vaikus privalo atvesdinti į bažnyčią būtent tomis dienomis ir būtent nustatytomis valandomis. Neturiu nieko prieš, kad pamokėlės yra būtinos, kad vaikas turi susipažinti su bažnyčia, jos apeigomis, priimti Jėzų į savo širdį. Esu prieš naudojamą prievartos metodą. Bažnyčia nepalieka jokių alternatyvų, jokio pasirinkimo sakydama, kad vaikai privalo. Ar toks metodas yra pateisinamas? Ar norime prievarta vaikams įbrukti, kad jokio kito būdo pasikalbėti su Dievu nėra? Ar vaikas, kuris kiekvieną sekmadienį bus atvestas į bažnyčią – taps tyresnis už tą, kuris ateis gal vieną kartą, bet nuoširdžiai? Kur tokios prievartos paslaptis? Juk Jėzus ne taip kvietė vaikus ateiti pas jį.
Pakalbėkime ir apie kitą reikalo pusę. Dauguma tėvų dirba, po darbų ilsisi, tie, kas turi galimybių, keliauja ar panašiai. Kodėl Bažnyčia su tokiu užsispyrimu nori priversti visus lankyti Dievo namus būtent sekmadieniais? Ar kitomis dienomis tuose namuose nėra Dievo? Ar nevyksta Šv. Mišios? Ar jauna mama, atvedusi savo vaiką į bažnyčią šeštadienį ar bet kokią kitą savaitės dieną, yra blogesnė krikščionė už tą, kuri atėjo sekmadienį? Ar bažnyčia įsiklausė į žmonių gyvenimus, nuomones, lūkesčius?
Labai daug klausimų kyla, o atsakymų, deja, niekas negali pateikti. O gal Bažnyčia nori prievarta papildyti savo iždą, nes būtent sekmadieniais gauna didžiausias įplaukas. Atsiprašau – aukas. Vienoms reikia šildomų grindų, nes Dievo namai turi būti šilti. Man, asmeniškai, to nereikia. Į bažnyčią ateinu ne kojų šildyti, o pabendrauti su Dievu, taip sušildyti savo širdį, sielą.
Kitoms reikia, kad gerbiami dvasininkai galėtų važinėti „Tesla“ markės automobiliais. Man to, asmeniškai, nereikia. Aš labiau gerbsiu dvasininką, kuris atvažiuos senutėliu golfu, o ne naujutėlaičiu automobiliu.
Jau nekantriai laukiu to momento, kai popierinę maldaknygę bažnyčioje pakeis planšetės, kuriomis galėsime naudotis tik nusipirkę programėlę iš „Google“ ar „Apple“, o gal net bekontakčius mokėjimų kortelių skaitytuvus rasime prie įėjimo durų į bažnyčią, į kurią patekti galėsime tik pridėję kortelę. Manęs jau nenustebintų tokios inovacijos, nes šiuolaikinė Bažnyčia tai didžiulė komercinė sistema.
Ar to mus mokė Jėzus? Ar naudojo prievartą, kad žmonės jį sektų, tikėtų? Ar reikalavo nustatyto dydžio mokesčių, o pats mėgavosi prabanga? Kas gali atsakyti?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.