Mano mokykloje, Kaune, buvo mokytoja, kuriai arba buvo tikrai blogai su nervais, arba ji tiesiog mėgavosi skriausdama vaikus. Kai kurie ją labai mylėjo.

Iki dabar, jau seniai baigę mokyklą, sveikina su gimtadieniu, nusifotografuoja aplankę mokyklą. Tai – keli jos turėti numylėtiniai, kuriems po pamokos ruošdavo arbatą ir prie sausainių padėdavo spręsti uždavinius (ne už ačiū, žinoma). O visi kiti buvo stačiai persigandę, kai reikėdavo su ja susidurti.

Pirmiausia, tai balso tonas jai niekada nebuvo problema. Mandagumas? Baikit, nejuokaukit. Rėkdavo ji taip, kad sienos drebėdavo. Kartais rėkdavo spjaudydamasi, beveik klykdavo. Jei mokytoja būdavo raudona kaip burokas iš įsiūčio, ką jau kalbėti apie veido spalvą to vargšo, priešais visus pakviesto atsakinėti, vaiko.

Pravardžių taip pat negailėdavo. Visi, padarę nors menkiausią klaidą, būdavo „debilai“, „pempės“, „atsilupę“ ir dar visokie spalvingi žodžiai.

Fizinis smurtas? Tuo metu, kai mokiausi, to nesupratau, bet dabar esu tikra, kad jos elgesys buvo smurtinis. Sakydavo „nusuksiu ausis, jeigu nemoki klausytis“ ir pačiupusi už ausų tempdavo mokinuko galvą aukštyn. Jeigu jos pakviestas į klasės priekį, rašydamas ar atlikdamas užduotį, suklysdavai, mušdavo liniuote per pirštus. Yra suėmusi mergaitę už kuodo ir papurčiusi – o kas jai.

Baigusi pradinę mokyklą iš pradžių su ja daug nesusidurdavau – tik kelis kartus, kai pavadavo. Bet maždaug mokymosi viduryje, buvau gal septintokė ar aštuntokė, rugsėjo pirmą dieną atėjusi į mokyklos šventę iš tvarkaraščio sužinojau, kad turėsiu pamokų ir pas ją.

Priėjau prie jos kieme nesupratusi, nes ji dėstė kitos pavardės raidės grupei (viena mokytoja būdavo pavardėms iki K raidės, kita – nuo K). Priėjusi papasakojau apie tvarkaraštį ir grupės pokyčius ir paklausiau, ar neįsivėlė klaida.

Bandžiau paaiškinti, kad mano pavardė paprastai ne jos grupėje. Ir viduryje kiemo, dar vis skambant šventinei muzikai, ji pradėjo ant manęs rėkti.

„Tu čia nepūsk man akių! Sprogdini čia tuos savo konkolus! Visada tokia esi“, – rėkė, o aplink buvę mokiniai juokdamiesi sukosi pažiūrėti, kas čia ją užnervino.

Į mano klausimą taip ir neatsakė. Vos susilaikiau nepravirkusi, tikrai nuoširdžiai ir mandagiai tenorėjau pasitikslinti. Tą šventę atsimenu kaip vieną ryškesnių – ir ne iš gerosios pusės. Pirmą dieną mokykloje jau būti apstaugtam ir žinoti, kad tai kartosis dažniau? Nekokia mokslo metų pradžia.

Tad šiemet, prabėgus ne vieneriems metams po to įvykio, prisiminiau mokytoją, kai pažįstama pasakė svarstanti leisti į tą mokyklą savo vaiką. Iškart nusipurčiau, papasakojau jai visas priežastis, dėl ko tikrai tikrai nerekomenduoju tos įstaigos, ir pagalvojau – ar ji tebedirba? Nenustebčiau.

Tokių sadisčių raganų dar tikrai yra. Ar ji pati, ar jos išauklėtos būsimos mokytojos... Užuojauta vaikams, kurie susiduria su psichinėmis. Nebijokite filmuoti, įrašinėti garso, viešinti. Nieko nebijokite – smurto mokyklose neturi likti. Pasitikėkite savimi!

Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieiciai@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją