Ir ką gi jie ten randa? O taip – ten prabangą gali arčiau pamatyti nei pas mus, pavyzdžiui, valydamas turtingųjų namus, bet pats tokį gyvenimėlį retas kuris susikuria. Žinoma, yra retų išimčių, kurie ten baigia mokslus, įsitaiso geriausiose įmonėse ar susikuria savus verslus ir gyvena visiškai kitaip nei dauguma ten gyvenančių lietuvių.
O kaip gi gyvena tie paprastieji, tie mirtingieji? Nuvyksta koks dešimt klasių vos vos baigęs berniokas į Angliją, įsidarbina statybose (padėjėju, dažytoju, apdailininku ar kuo nors panašiu) ir aria nuo pirmadienio iki penktadienio (neretais atvejais – ir šeštadienio), o atėjus savaitgaliui, kaip ir tikram arkliui, sunkiai dirbus, reikia išgerti. Ir pila tokie vaikinukai su mergelėm tol, kol pabunda pirmadienį metro traukiny pakeliui į darbą.
Kad lengviau ištvertų naują savaitę, gudresni, jėgoms atgauti, „įkala dozę“ energetinio gėrimo, labiau pažengę – alaus skardinę. Gėrimai ten labai pigūs, ten tokių „vodkų“, kaip pas mus eiliniai lietuviai geria, niekas nevartoja. Tai – ne lygis. Populiariausi gėrimai yra žymiai brangesni. Lietuvoje retas iš jų galėjo kiekvieną savaitgalį tokiais mėgautis, tad anglijose, ispanijose jis maukia kiek nepajėgia – iki palaimingo sąmonės netekimo.
Paskui, pirmadienio rytą, kai jau atsigauna, pasakojasi vienas kitam, kas ką pamena, lipdo savaitgalio nuotykius, kažkuris prisimena, jog tas ar anas nuotykis, pasirodo, buvo ne praeitą, o užpraeitą savaitgalį. Ir juoko pilnos kelnės, „kaip jėgiškai mes leidžiame savo laisvalaikius!“
Kartais būna, kad toks jaunimas išvažiuoja kur nors toliau nuo tenykščių namų „pasižmonėti“. Vyksta jie prie jūros, į kokį miestelį ar didmiestį pasižvalgyti į miesto įžymybes, pavyzdžiui, Big Beną, Londono akį ar ispanų koridą. Jau vykdami ten, jie laiko neleidžia veltui – kelia tostus už gerą kelionę ir braukia alaus putą nuo viršutinės lūpos. Nerūpestingas, turiningas, pasiturintis gyvenimas. Tokio jiems pavydim mes, likę Lietuvoje. Ypač jaunimas.
Atsitinka dar ir taip, jog retkarčiais anglijų, airijų ir t.t. ir pan. lietuviai pradeda ilgėtis Lietuvos. Tada jie prisimena, kaip sunkiai jie čia, užsienyje, lenkia nugaras, kaip jų niekas nevertina (išskyrus kaip pigią darbinę jėgą), kaip jiems sunku, nes nemoka vietinės kalbos ir braukia degančias, karčias degtinėles, oi, atleiskit – ašarėles. Tada nusprendžia pataupyti iki atostogų ir gerai paūžti Lietuvoje, juk čia, užsienyje, jie, vargšeliai, tik juodai dirba ir neturi kada pailsėti.
Paskutinę likusią dieną iki atostogų mūsų mielieji tautiečiai susikviečia visus draugus, pažįstamus ir gimines, kad pasiaustų iki paryčių ir nepražiopsotų (nepramiegotų) lėktuvo. Visi linksmai linki „kad lėktuvo sparnai neišsiskleistų“ arba „kad ratai išlužtų“ (priklauso nuo to, kokiu transportu keliaus), mat tokia ironija užtikrina saugią kelionę. Taigi mūsų lietuvaitis linksmai, su meile ir rūpesčiu išleidžiamas atostogoms.
Šių lietuvaičių džiaugsmas tęsiasi ir skrendant lėktuvu (ar važiuojant autobusu, mašina) link tėvynės, kai slapta nuo stiuardesės jie sriūbčioja ne lėktuve pirkto vynelio – paskui su pasididžiavimu apie tai visiems pasakos po kelis kartus, taip įrodydamas, koks jis gudrus.
Lėktuvui nusileidus, kai visi keleiviai ima ploti, mūsų tautiečiui sugriebia širdelę ir graudulys apima, kažkoks skausmingas ilgesys. Jausmas tikras ir nesuvaidintas. Ir štai, tas pavargęs, nuolat juodai dirbantis, neturintis, kada pailsėti žmogelis pradeda savo poilsio atostogas Lietuvoje, iš kurių tikriausiai geriausiai prisimena pirmąją dieną ir paskutinę – taip žaibiškai atostogos pralekia. Jaučiasi jis dar labiau pavargęs, negu prieš tai, mat su visais artimais ir tolimais turi susitikti, pasidžiaugti, atšvęsti sugrįžimą, pavaišinti geriausiais gėrimais.
Ir švenčia dvi savaites (tai priklauso nuo atostogų ilgumo – pasitaiko ir mėnesis). Įdomiausia tai, kad su tokiu ilgesiu nutūpęs Lietuvoje, išeivis užmiršta, kaip ir ko jis ilgėjosi ir ima puikuotis savo anglijom, ispanijom, norvegijom, keikia vietinę valdžią, tvarką ir aukština savo pajamas ten, kur anot jo, yra jo namai, sakosi, jog Lietuvoj tik kvailiai tepasilikę, kviečiasi visus pas save – jis ras visiems darbo, jie galės gyventi tame pačiame name, kur kiekviename kambaryje gyvena mažiausiai po vieną šeimą, pasakoja, kaip jiems bus linksma ir šaunu.
Ir lietuviai – kvaileliai klausosi apkvaitę, iškišę liežuvius, lekuoja, rodos, jau airišku oru, svajoja apie lobius ir linksmybes, o kartais ima ir meta viską Lietuvoje, kad paragautų to gėrio, kurį turi jų draugelis.
Mūsų užsienietis grįžta į savo namus Ispanijoj, Anglijoj, Norvegijoj ar kitame krašte ir vėl įsisuka į linksmą, turtingą ir turiningą gyvenimą. Retkarčiais grįžta ne vienas, kartais paskui jį atkeliauja tie, kas gėrėjosi juo Lietuvoje.
Žinoma, ne visų lietuvių toks linksmas ir šaunus gyvenimas, bet didžioji dauguma - masė ten tikrai daug pasiekė bokalo kilnojimo varžybose. Gyvenimas jiems rožėm klotas, su spygliais, bet kaip sako patarlė: „girtam velnias ir pagalvę pakiša“, taip turbūt ir čia su tuo apsvaigusiu keliu.
Dauguma mūsų, pasilikusių čia, tikrai net neįsivaizduoja, kaip linksma ir nerūpestinga gyventi užsienyje, tik turbūt tie pasilikusieji mėgsta ar renkasi sunkesnius kelius, neranda, neužuodžia to svaiginančių rožių tako – mat tik išrinktieji yra palaiminti!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!