Šiuolaikiniame globalėjančiame pasaulyje itin aktualus efektyvaus energijos vartojimo ir taupymo klausimas. Vienas iš būdų prisidėti prie energijos tausojimo – būstų renovacija. Nuo pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo pradžios nedrąsiai, tačiau apie tai buvo kalbama. Kuo toliau, tuo renovavimo būtinybė įgauna didesnį pagreitį. Turbūt kiekvienas supranta, kad tai yra reikalinga ir naudinga, tačiau kyla klausimas – kodėl tai nevyksta tokiais mastais, kokiais turėtų?
Renovacijos klausimu vaidmenis turi daugybė valstybės institucijų. Tačiau ilgainiui pastebima, kad vyrauja ne tik žodžių ir veiksmų neatitikimas, bet ir bendras pačių institucijų nuomonių nesuderinamumas tuo pačiu klausimu. Taigi tampa nebeaišku: kur institucijų tikslai ir uždaviniai, siekiant visuomenės gerovės, o kur tik politinė retorika, už kurios slypi kiti interesai? Tai tik tuščių puodų skambesys.
Vienos politinės partijos, 2008 m. dalyvavusios Seimo rinkimuose žadėjo įkurtiEnergetikosir būsto modernizavimo ministeriją, kitos žadėjo renovuoti daugiau nei trečdalį daugiabučių namų ar seniems daugiabučiams 60 proc. sumažinti išlaidas šildymui. Kyla klausimas – kas buvo įvykdyta? Akivaizdu, kad šie skambūs šūkiai (kas yra tik mažytė politinės retorikos dalis) nebuvo įgyvendinti ir vargu ar bus tai padaryta ateityje.
Suformuotos Vyriausybės programose nebelieka tų pažadų, už kuriuos balsuoja piliečiai rinkimų metu, o akcentuojama tik tai, kad reikia skatinti ūkio subjektus ar gyventojus, jau turinčius būstą, atnaujinti ir modernizuoti savo namus ar butus, kad būtų taupomos lėšos ir energijos ištekliai. Galima daryti išvadą, kad eilinis pilietis, dalyvaudamas rinkimuose ir balsuodamas už tam tikros partijos programinius pažadus, tėra politinės retorikos įrankis.
Išnagrinėjus nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo egzistavusių Vyriausybių, politinių partijų programas, taip pat žiniasklaidoje eskaluojamą informaciją renovacijos tema, galima pastebėti, kad išskirtinis dėmesys šiai temai prasidėjo 2004 m. Jei sugretintume tuo metu vykusius įvykius, galėtume pastebėti ryškias sąsajas su „Lietuvos dujų“ kontrolinio akcijų paketo pardavimu „Gazprom“. O 2008 m. ypač suaktyvėjo dėmesys renovacijai tiek Vyriausybės, tiek politinių partijų rikimų programose. Būtent tada buvo didžiausias „Gazpromo“ dujų kainų šuolis eksportuojant į Europą. Akivaizdu, kad tuo metu per rinkimines kampanijas pradėti kalbėti apie renovaciją buvo ypač palanku ir būtina. Būstų renovacijos klausimo eskalavimas tik sušvelnino esamą padėtį ir žmonių nerimą dėl didelių kainos pokyčių.
Taigi, jau visi aiškiai pastebime ryškų renovacijos mito šešėlį, kai butaforinis dėmesys sukuria visuomenės nuovargį ir apatiją. Nėra aiškaus, struktūrizuoto, ilgamečio ir vieningo plano tam įgyvendinti. Nejaugi nėra kam nagrinėti šį klausimą nepopulistiniu keliu, o politiškai ir teisiškai priimti atsakingus sprendimus? Artėja nauji Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai, todėl tikėkim, kad pokyčių bus. Juk visi norime gyventi šiltai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!