Andrius gal ir nebuvo, bet aš buvau... todėl dalinuosi paskutiniais ir nepagražintais įspūdžiais iš Švietimo konferencijos „LearnED“.

Prieš tai dar dėkoju Austėjai Landsbergienei už iniciatyvas – konferencija buvo tikrai įkvepianti.

Na, o dabar ne apie turinį, o apie dalyvius.

Prasidėjus pirmajam pranešimui, kurį skaitė Unė Kaunaitė, pašonėje pasigirdo burblenimas „nesąmonė, ką ji išmano...“ ir panašiai. Tokie komentarai manęs nenustebino, ne pirmas kartas, kai pedagogų auditorijoje burblenama klausant žmogaus, kuris turi šviežią požiūrį į ugdymą ir kalba apie pokyčius.

Netrukus įsitikinau, kad tai tebuvo viso ko pradžia.

Viena ponia (viliuosi, kad ji ne mokytoja, o tiesiog ėjo pro šalį) pranešimui įpusėjus pasilenkusi pradėjo kalbėti telefonu. Gal ir nieko tokio, niekam nesutrukdė, tikrai kalbėjo tyliai. Po kiek laiko ta pati viešnia atsistojo ir išėjo. Mano nuostabai, nors ir nerodė susidomėjimo, prabėgus keliolikai minučių ji grįžo į savo vietą ir tikrai neatspėtumėte ką veikė toliau. Ponia šiek tiek panaršė internete, tuomet ant kelių pasidėjo savo ir kolegės dalyvio korteles, jas nufotografavo, dar padarė keletą Valdovų rūmų sienų ir lubų nuotraukų ir, žinoma, visas foto reportažas nukeliavo tiesiai į feisbuką. Dabar draugai žinos apie turiningai leidžiamą laiką, o ir „like‘ų“ bus galima pasirinkti, smagu. Ir kai jau visas pasaulis informuotas apie savišvietą, galima pasišalinti. Taip ponia ir padaro – net neįpusėjus pirmajai daliai ji pakyla ir išeina, bet šįkart nebegrįžta.

Įdomumas nesibaigė ir pertraukos metu...

Žinoma, dalis susirinkusiųjų dalinosi įspūdžiais po tikrai įkvepiančių pranešimų, bet, kaip visada, tam tikrose grupelėse buvo galima išgirsti „patį svarbiausią“ klausimą – „Ogi kada bus teikiami pažymėjimai?“. Bestovint eilutėje prie arbatos net porą kartų šį užburiantį klausimą išgirdau asmeniškai. Ach... Kokie neatidūs tie pedagogai, registracijos patvirtinimo laiške buvo parašyta, kad pažymėjimai bus elektroniniai, juos atsiųs elektroniniu paštu po konferencijos.

Po pertraukos salė šiek tiek aptuštėjo, bet didelė dalis dar klausėsi, nors tikrai ne visi. Kažkas žiūrinėjo nuotraukas telefono galerijoje, kažkas naršė internete. Bet mano akis labiausiai patraukė moterėlės, sėdėjusios priekyje per kelias eiles – jos telefono ekrane žiūrinėjo sukneles. Savaime suprantama, mokslo metų pabaiga, išleistuvės ant nosies, juk reikia gerai atrodyti.

Po apsilankymo konferencijoje likau ne itin maloniai nustebinta kolegų elgesiu, ir turiu pripažinti, kad Andriaus Tapino keliami klausimai ir problemos yra aktualūs bei tikri.

Visai neseniai manęs paklausė, kaip aš jaučiuosi, kai šiuo metu tiek daug kalbama apie mokytojus ne iš pačios gražiausios pusės. Atsakau. Reikia pripažinti, kad visokių mokytojų yra ir nereikia gintis ar slėpti tų, kurie daro gėdą mokytojo vardui. O aš vakarais tikrai neverkiu į pagalvę dėl to, kad mokytojai sovietiniai, nemotyvuoti, nepriimantys naujovių ir t.t., dėl vieno paprasto dalyko – tai ne apie mane.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalyti savo mintimis? Rašykite el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mokykla“ ir išreikškite savo nuomonę!