Vaikutis namie stipriai kraujavo ir verkė, nes jam labai skaudėjo. Tikėjomės skubios pagalbos nedelsiant, kai tik gydytoja atsilaisvins, tačiau mus priėmusi registratorė kaip robotas vis kartojo, kad visi laikai yra užimti. Mums paskyrė vizitą 11.30, nes tik tą laiką turėjo laisvą. Į mano prašymus padėti sūnui anksčiau moteris nereagavo ir sakė, kad visi turi savo laikus. Nors daug kartų sakiau, jog jam bėga kraujas ir kad jam labai skauda, į mano prašymus nekreipė dėmesio. Vaikas buvo nemiegojęs, nes atvykome būtent tada, kada vaikutis turėjo ruoštis miegeliui. Duoti žinduko vaikučiui taip pat negalėjau, nes bijojau pakenkti dantukui.
Tai turbūt galite įsivaizduoti, kokios būsenos buvo vaikas. Palikusi vyrą klinikoje, sėdau į automobilį ir važinėjau pirmyn ir atgal, kad tik vaikutis pailsėtų ir mažiau kankintųsi. Sunkiai užmigęs mažylis nuolat busdavo, kol neištvėrę nusprendėme eiti laukti prie gydytojos kabineto. Pati paprašiau dar vieno laukiančio žmogaus, kad mus užleistų, nes sūneliui labai skaudėjo. Vyriškis mus sutiko leisti anksčiau savęs, bet to neprireikė, buvome pakviesti pas gydytoją. Tai įvyko po 11 valandos. Vizitas truko 3 minutes... Vaikas kankinosi dvi valandas tik tam, kad išgirstume gydytojos rekomendaciją vykti į Kauno klinikas dantuko šalinimui su narkoze. Jei klinikos darbuotojos būtų įdėjusios nors kiek pastangų, mano vaikui nebūtų tekę viso to ištverti.
Atvykome tikėdamiesi skubios pagalbos, nuskausminamųjų vaistų patepimo, ar tiesiog pasakymo, ką toliau daryti ir kur kreiptis. Labai gaila, bet to atvykę nesulaukėme, nes darbuotojai nueiti į trečią aukštą paklausti gydytojos, ar gali mus priimti, pasirodė per sunku. Net neabejoju, kad gydytoja, jei jai ką nors reiškia Hipokrato priesaika, būtų mus priėmusi. Būčiau ir pati jos paprašiusi, bet negalėjau pereiti pirmojo posto... Klinikos registratūros, kurioje akmeniniais veidais, atrodė, sėdi ne žmonės, o robotai.
Tikiuosi, kad žmonės skaitydami mūsų istoriją gerai pagalvos, kaip klinikose turi būti elgiamasi atsitikus skubiam įvykiui. Pati lankausi kitoje odontologijos klinikoje ir žinau, kad pradėjus skaudėti dantį būsiu priimta per valandą. Bet aš esu suaugęs žmogus, kuris gali išgerti vaistą ir pakentėti. Mažam vaikui po tokios traumos, kuri įvyko mano sūnui, yra be galo sunku visa tai ištverti. Išvykau is namų iškart įvykus nelaimei, todėl minčių suduoti vaistų nuo skausmo net nebuvo, tikėjau, kad gydytojai pagelbės, deja, tas tikėjimas mano vaikui sukėlė didžiules kančias.
Liūdna, kad kartais darbuotojai neturi jokios užuojautos ir noro padėti. Gaila, kad susidūrėme su visišku abejingumu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.