Kreivokai šyptelėjau, ir ne todėl, kad gerbiamo kritiko nevertinčiau, bet nuo seno buvau įsitikinusi, jog apie Justino Marcinkevičiaus kūrybą Lietuvoje esmingai gali rašyti tik Viktorija Daujotytė (esu profesorės gerbėja, to nepaneigsi).
Mama nuramino, teigdama, jog knyga nesanti Justino Marcinkevičiaus kūrybos analizė, o greičiau žvilgsnis į poeto gyvenimą, savita praėjusio laiko aktualizacija. Nepasitikėti mamos nuomone jokių priežasčių neturėjau. Ir tikra tiesa – jau pirmieji knygos puslapiai pradžiugino. Tik jie keistoki: Rimtauto Gibavičiaus iliustracija, faksimilė, mašinraštis, Kardinolo Vincento Sladkevičiaus sveikinimo kopija, Valentino Sventicko pirmosios minties apie knygą įamžinimas, trumpa istorija apie pirmąją pažintį su Marcinkevičiaus kūryba.
Pradžioje ir pasibaigusio gyvenimo liudininkė – knygos autoriaus kalba pasakyta prie poeto kapo, laidotuvių ir poeto kambario nuotraukos. Nuostabi knygos pradžia. Skaitytojas pats susikuria istoriją, bando ieškoti sąsajų tarp lyg ir beprasmių laiko artefaktų. Tiesiog nuostabu, kad autorius palieka tiek daug erdvės skaitytojui, bet kartu tekstais ir fotografijomis nužymi kelią, leidžia pajusti knygos nuotaiką ir svarbą. Atleiskite, gerbiamas Valentinai, nesitikėjau iš Jūsų tokios beveik genialios knygos pradžios.
Kritikas tekstus palieka fragmentiškus ir tolimesniuose knygos puslapiuose, bet keistai tas fragmentiškumas nesunaikina išsamumo. Prasmės neuždengiamos žodžiais. Pasakoma viskas, kas norima. Smagu, jog atsisakoma jau šimtus tūkstančius kartų girdėtų ditirambų poeto talentui (juo suabejoti gali tik visiškas mulkis), nėra giedotojų chorų ar styginių orkestrų verkiančių dėl praradimo. Dar kartą įrodoma, jog gedulas yra asmeniškas. Gedėti būtina prisimenant, o ne atgailaujant.
Jau nuo pirmų knygos puslapių juntamas šiltas, artimas, bet kartu pagarbus ir dalykiškas santykis su poetu, draugu, kolega, kaimynu. Jokio farso, jokių kaukių ar pataikavimo. Pradžioje lyg ir suabejoji, apie ką kritikas rašo: apie save, apie laikmetį, apie kūrybą, apie asmenybę? Bet ta abejonė išsisklaido. Knyga lyg dienoraštis sau, kitiems, prarastam laikui. Žinoma, pagrindinis subjektas – Justinas Marcinkevičius, bet autorius taip pat vienas iš pagrindinių „personažų“. Ir tai džiugina, kad kritikas nebijo kalbėti apie save – tikrai įdomią Lietuvos literatūrinio pasaulio figūrą. Imi knygą, skaitai ir džiaugiesi. Greta dar prisimeni savo įspūdžius, Nepriklausomybės aušrą, beviltiškus bandymus sunaikinti Justino Marcinkevičiaus populiarumą. Talentas nesunaikinamas, tik asmenybei sunkiau. Apie asmenybės godas ir stengiasi kalbėti Valentinas Sventickas. Atveria mums nežinomą Justino Marcinkevičiaus pusę.
Knyga turi ir politinio romano bruožų. V. Sventickas nupasakoja politinio romano siužetą, pavardžių nepateikia, bet Lietuva dar nepamiršo skaityti tarp eilučių. Knygos autorius Alberto Camus žodžiais paskatina skaityti tekstų raidą ir „pajusti tą nebylų vyksmą, kuris juos jungia, pasakyčiau tiksliau – pateisina“.
Kitame puslapyje – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio eskizas „Siluetai“. Šešėliai liekantys praeityje ar tebesekantys paskui? Tikriausiai kiekvienam sava. Visiškai ramiai miegu jusdama poeto sielos plazdenimą mintyse, sapne, skaitomose knygose. Jokios prievartos, nuoširdus ir atviras susižavėjimas. Valentinas Sventickas pasakoja sapną ne sapną apie užsakymą parašyti knygą. Nenuostabu, kad sapne ne sapne parašyta knyga atsiduria krosnyje. Kritikas pasirodo ir esantis „užsakytojas“. Tik taip jam pavyksta rašyti be kritinio pasipūtimo, ironijos, kalbėti sau ir visiems. Na, kaip dar galima būtų rašyti apie Justiną Marcinkevičių?
Knyga, pasak autoriaus, „asmeniškos autorefleksijos, lydinčios daugmaž įprastą literatūros kritiko kalbėjimą“. Teisybė tų autorefleksijų tikrai netrūksta. Bet jos knygai tik suteikia išskirtinumo, kartu primena mums, jog poetas, ar tiksliau – jo kūryba, lyg ir buvo mūsų visų, todėl kaip dar kalbėti, jei ne asmeniškai? Skaitytojas ieškantis objektyvumo turėtų griebti kitas knygas apie Justiną Marcinkevičių. Valentinas Sventickas išvardija dalelę jų. Taip pat atskleidžia paslaptį apie nedrąsą rašyti. Tiksliau nebeišdrįsimą.
Drąsos nestokota vienuoliktoje klasėje, studijų metais. Ach, tas nuostabus jaunatviškas idealizmas ir puiki nuomonė apie save! Malonu paskaitinėti prisiminimus ir ištraukas apie Valentino Sventicko, vienuoliktoko ir studento, rašto darbus. Sventickiško Marcinkevičiaus pradžia. Ar skaitytojui tai įdomu? Ar darbai atspindi tuometinės kritikos mintis? Na, nežinau. Bet paskaityti smagu. Gal tik tiek.
Jei žiūrėsime iš istorinės, socialinės perspektyvos, pamatysime daugiau: kaimo vaikino bandymus mąstyti nepriklausomai, visuomenės požiūrį į knygą, gimstančią Marcinkevičiaus galią miniai, lietuvio bandymą garsiai ištarti – Lietuva. Taigi prasmė yra. Knygos autorius teigia, jog „iš epizodų, panašių į čia papasakotuosius, gali tolydžio susiklostyti sovietmečio istorija, jau tikroviška, tokia, kokią be politinių kliuvinių būtų įmanoma terpti į ilgametę Lietuvos gyvenimo tėkmę. Iš ląstelių, broliai ir sesės, iš mažučių ląstelių“.
Regis, istorija labai gyva, gal todėl, kad ji autobiografiška. Įdomiai netikėtas derinys – autobiografiška biografija apie Justiną Marcinkevičių. Netikėtas, įspūdingas žiūros taškas yra nuo savęs į kitą ar per save į kitą. Taip pat nereikia pamiršti ir jau seniai žinomos kritiko savybės – lengvo žodžio, puikios struktūros. Būtų tikrai juokinga, jei Valentinas Sventickas staiga pakeistų savą, sakyčiau, labiau paprastą (ne prastą, Dieve, gink), kalbėjimo stilių į įmantrų, labai mėgstamą jaunų kritikų, kalbėjimą terminais. Knygos autoriui intelekto trūkumų nereikia slėpti po barokiniu rafinuotumu. Jo kalba aiški, paprasta, lietuviška. Lengvą žodį lydi smagi ir dramatiška asmeninė istorija. Tokia, koks ir yra gyvenimas.
Apie šią knygą galima rašyti knygą. Bet straipsnio tikslas yra populiarinamasis. Todėl norisi atkreipti būsimų skaitytojų dėmesį į knygos turinį. Čia surasime intarpą apie Rusijos teatre pastatyto Justino Marcinkevičiaus Mindaugo virtimą realistine drama, norintieji galės perskaityti Valentino Sventicko kritinių straipsnių apie Just. Marcinkevičiaus kūrybą ištraukas, rasime šiltų redaktoriaus ir leidėjo bendradarbiavimo aprašymų, dar ir dar kartą sugrįžtama prie poetą kankinusio kaltinimo, jog Pušis, kuri juokėsi buvusi užsakyta KGB, bei suabejojama Tomo Venclovos ir Aleksandro Štriomos vaidmeniu. Iškeliamas klausimas, kas visgi esąs laisvas pilietis, o kas parankinis? Neabejotina, kad minėtieji asmenys nesigėri savo poelgiu. Mano kartos skaitytojams tai praeitis, kas ją prisimena? Kam ji berūpi? Kaltinimais bendradarbiavimu su KGB galėtume užpilti pusę Lietuvos. Bet poetui tai buvo skaudus smūgis, todėl svarbu prisiminti, svarbu kalbėti.
Kritikas prisimena ir kitus poeto skaudulius. Sigito Gedos ir Justino Marcinkevičiaus santykius. Gedos pagarbą ir pavydą. Kažkodėl nesistebime. Labai lietuviška. Ir ne tik. Konkurencija, satisfakcijos troškulys, regis, kartino Gedos būvį. Žiūrint iš laiko perspektyvos, ta konkurencija tokia juokinga. Ar talentas gali konkuruoti su talentu? Tik žmogus su žmogumi. Talentams vietos esama pakankamai. Bet, pasak knygos autoriaus, „mes, publika, meno pasaulio konkurencinių porų kovas mėgstame pakedenti. Kaip ir menininkų ydas, intymaus gyvenimo istorijas, įpročius“. Valentinas Sventickas neatima mums šio malonumo.
Gal ne tiek svarbus publikos skonį tenkinantis Viktorijos Daujotytės ir Justino Marcinkevičiaus santykis. Svarbiau talentų bendradarbiavimas vienam tikslui – literatūrai. Abipusė pagarba. Nieko kita ir nesitikėtume. Taip pat bendrauja ir Valentinas Sventickas. Su abiem. Jis praveria mums savo namų duris, taip skaitytojas tampa poeto kaimynu, pamato, jog „kūrėjas ir kasdienybės žmogus yra tapatūs“.
Susimąstome, ar kūryba, kaip teigiama visuotinai, tikrai esanti tik kančia, o gal tai visavertė būtis? Mintyse ieškau sinonimo Marcinkevičiui kaip kūrėjui. Tai tikrai ne kančia, bet optimizmas, beveik budistinis tyrumas, taika su savimi ir pasauliu. Praeities šmėklos nesiveja, praeitis paaiškinta, suprasta, pamiršta. Ji ten, kur ir turi būti – praeityje. Valentinas Sventickas prisimena, bet nesistengia teisinti, smerkti, pataikauti, niekinti. Nieko. Knyga užfiksuoja buvusias „kovas“, bet palieka spręsti skaitytojui. Tiesa, intriga kuriama. Surastas dar nespausdintas mašinraštis, kurio paviešinti neleidžia poeto žmona. Tikriausiai, kada nors sužinosime, kas tame mašinraštyje parašyta. O jei ir ne...
Šiek tiek netikėtas atradimas buvo įvairiapusė Justino Marcinkevičiaus veikla. Visada žinojau jį esantį poetą ir vertėją, bet jo mokslininko, kritiko, aktyvaus leidimo komisijų nario veikla kažkur buvo pasislėpusi nuo manęs. Valentinas Sventickas pateikia faktų apie šią, menkiau pažįstamą, kūrėjo veiklą. Taip pat apie esmingą dalyvavimą savos kūrybos leidyboje, meilę lietuviškam žodžiui, istorijai ir literatūrai. Kritikas taikliai renkasi citatas, pagrindžiančias savitą istorijos suvokimą, iškeliančias ydas ir skaudulius.
Kartu iškeliamas klausimas – kas tai yra autentiškas tekstas? Regis, kad Justinas Marcinkevičius stengiasi ištaisyti savo tekstus ar sugrąžinti jų pirminę formą, panaikinti laiko ir tuometinės nomenklatūros reikalautus prielipus. Pati mintis apie autentiškumą labai įdomi. Ar tekstas, kuris buvo išspausdintas nėra autentiškas? Ar mums reikia tekstų, kurie, pasak poeto, buvo pradiniai ir todėl laikytini autentiškais? Šioje vietoje labai norisi ginčytis jau su poetu. Taisyti nieko nereikia, atstatinėti neverta. Tas poreikis reabilituotis kelia tik abejones abejojantiems. Praėjo knygų deginimo laužuose laikai. Man Pušis, kuri juokėsi ar Kraujas ir pelenai visai tinka ir su sovietmečio prieskoniu. Tai dalis istorijos, nereikia jos naikinti. Masėms tokie kūriniai neįdomūs bet kokia forma, o suvokiantieji gali atsirinkti, įvertinti.
Skyrelyje Iš kritiko saugyklų rasime Valentino Sventicko tekstus. Beveik nepakeistus nuo išspausdinimo. Jie taip pat atspindi istoriją, verta perskaityti. Kaip ir užrašus, išrašus, naujienas, apmąstymus, hipotezes, faktus sulipdytus skyrelyje Užrašų,išrašų,kalbų,pasišnekėjimų nuotrupos. Čia daug ko surasime, užrašų knygelių forma suteikia neribotas galimybes.
Dabar apie savo patirtį. Vienoje konferencijoje apie Kalevalą, atsisėdau prie pagyvenusio vyriškio. Pertraukos metu studijų draugė paklausė, kodėl aš sėdinti prie Justino Marcinkevičiaus. Lyg ir turėjusi bijoti ar ką. Gėda man, bet atsisėsdama neatkreipiau dėmesio prie ko sėdu, galvojau apie konferenciją, o sėdėdama nejaučiau visiškai jokios įtampos. Tiesiog buvau greta žmogaus. Ši knyga sukėlė labai panašų įspūdį. Valentinas Sventickas kalba apie žmogų, asmenybę, prie kurios niekas nesijaustų blogai. Man atrodo, kad tai ir yra pagarba tikram talentui.