Mūsų organizacija, kuri atstovauja mišrias šeimas bei susiduria su jų problemomis iš pirmų lūpų, tokia autoriaus pozicija nustebino ir papiktino. Kaip pagrindinį argumentą, kodėl, jo manymu, rasizmo problema Lietuvoje yra dirbtinai sukurta, ponas Zasimavičius pateikia oficialiai užregistruotų neapykantos kurstymo atvejų statistiką.

Šie skaičiai nėra dideli ir kiekvienais metais užregistruotų atvejų skaičius mažėja, tačiau tam yra keletas priežasčių. Visų pirma, statistika ne visada atspindi realią situaciją. Prisiminkime skundų „sprogimą“ po to, kai buvo priimtas naujas smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Nebent autorius bandys visuomenę įtikinti, kad 2012-aisiais (minėtas įstatymas buvo priimtas 2011 metų pabaigoje) padaugėjo smurto šeimoje atvejų, palyginus su ankstesniais metais.

Kaip rodo mūsų patirtis, popieriuje egzistuojanti dabartinė tvarka neveikia. „Mišri Šeima“ ne kartą kreipėsi į nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimo valdybą dėl neapykantos kurstymo elektroninėje erdvėje, tačiau į pranešimus nebuvo sureaguota. Būtų įdomu sužinoti, ar skundai policijoje yra registruojami? Kiek mums žinoma, taip nėra. LŽTC yra situaciją stebintis, bet jokios jurisdikcijos neturintis organas – kitaip tariant, skundų dėl rasizmo registravimas ir statistika yra policijos darbas, kuris, deja, manome, nevyksta. Todėl, jei vieną kartą rasistinį komentarą užtikęs socialiai budrus pilietis informuos apie tai policiją, nesulaukęs atitinkamų veiksmų, vargu, ar padarys tą patį kitą kartą?

Kad jau prakalbome apie neapykantos kurstymą elektroninėje erdvėje, ponui Zasimavičiui siūlome pasiskaityti skaitytojų komentarus po jo paties rašiniu, galbūt tai padėtų kitaip pažvelgti į „neegzistuojančią problemą“ ar „pavienius atvejus“.

Štai keletas iš jų (komentarų kalba netaisyta; jeigu straipsnio autorius norėtų pamatyti įrodymus su IP adresais, kviečiame susisiekti su „Mišri Šeima“ kolektyvu):

„ishvykit visokius juoda$iknius ir problemu nebus“

„Juokinga,kad daugiausia karksi tie,kurie uz Lietuvos ribu net nera gyvene!!!Uzveztu kitu rasiu zmoniu Lietuvon,pabendrautumet,patikekit,pake istumet giesmele.Labai greitai ju naglumas istirpdytu jusu draugiska poziuri.As ir buvau labai tolerantiska,kol nepagyvenau kitoj shaly,kol nepamaciau,kaip kitu rasiu atstovai cia ishsidirbineja.Zinoma,yra ir laimingu misriu santuoku,bet...ju-vienetai“ „mankiam,pakiam ne vieta Lietuvoje.“

„Bet ta reklama... Sedi kazkoks ruberoidas ir vaidint kad ji diskriminuoja? Klausykit, cia Lietuva ir jo tos krokodilo asaros neidomios... Uzmirso kur esas, cia ne Afrika su babujinais.Jau graziau skamba rasistas, nei tolerastas...“

Retoriškai klausiame, jeigu tai ne rasizmas, tai kas yra rasizmas? Svarbus veiksnys šioje situacijoje yra visuomenės budrumo nebuvimas ir jo neskatinimas. Dažnas, susidūręs su įžeidžiančiais komentarais, tiesiog numoja ranka: „nieko nepakeisi“. Kaip matome, net ir ponas L. Zasimavičius pasirenka panašią strategiją: asmeniškai nesusiduriu su problema, ergo ji neegzistuoja.

Beveik kiekvienam lietuviui ar lietuvei, kurie nusprendė kurti šeimą su kitos rasės ar religijos žmogumi, tenka atlaikyti beprotišką aplinkos spaudimą, įžeidinėjimus, stereotipus. Dažnas mini prarastus draugus, vien dėl jų stereotipinio požiūrio į „kitokį“ sutuoktinį. Retais atvejais nutrūksta šeiminiai ryšiai su priešiškai nusiteikusiais giminaičiais. Rasizmas ir diskriminacija yra didžiausia baimė, sulaikanti mišrias šeimas nuo persikėlimo gyventi į Lietuvą. Kas L. Zasimavičiui yra tik utopinė problema, mums yra kasdienybė.

Norime priminti, kad Lietuvoje per metus sudaroma apie 3000 mišrių santuokų, iš kurių du trečdaliai tarp moters lietuvės ir nelietuvio vyro, ir trečdalis tarp vyro lietuvio ir nelietuvės moters. Kitaip tariant, rasizmas yra opi problema, aktuali tūkstančiams. Ir tai tik kalbant apie šeimos lygmenį. Negana to, šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 32 tūkstančius užsieniečių, dalis jų – kitos rasės ar religijos. Galbūt reiktų paklausti ir jų, kokios jų patirtys Lietuvoje?

Ne vienas užsienietis, atvykęs atostogų į Lietuvą, patiria didesnių ar mažesnių rasizmo apraiškų. Be abejo, retas kreipiasi dėl to į atitinkamas institucijas, nenorėdami dar labiau apkartinti viešnagės nuotaikos, kas taip pat paaiškina nedidelę užregistruotų neapykantos kurstymo atvejų statistiką. Tuo Lietuvos žmogaus teisių centras bei jų naujausias video yra toks svarbus – jis supažindina žmones su egzistuojančia problema, didina budrumą, suvokimą, kad įžeidžiantiems komentarams sveikoje visuomenėje yra ne vieta. Todėl mišrių šeimų vardu norime padėkoti LŽTC už jų iniciatyvą ir džiaugiamės, kad rasizmo problemai Lietuvoje skiriama vis daugiau dėmesio ir vis daugiau organizacijų stoja į kovą su ja.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Prašome visų, susidūrusių su rasizmu, pasidalinti savo patirtimi. Galbūt tai patyrėte dėl Jūsų sukurtos mišrios šeimos?

Padėkite sugriauti mitus – kviečiame pasidalinti, ką reiškia gyvenimą susieti su žmogumi, kuris yra iš kitos valstybės, yra priėmęs kitą religiją? Kaip į jūsų santuoką reagavo Jūsų artimieji, draugai, ar patiriate sunkumų dėl kultūrinių skirtumų, o gal atvirkščiai, sutariate dar geriau nei su buvusiais tokių pačių pažiūrių ar ta pačia kalba kalbėjusiais partneriais?

Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“.