aA
Mes, lietuviai, turime tokį labai įdomų bruožą: nors dažnai skundžiamės sunkiu gyvenimu dabartinėje Nepriklausomoje Lietuvoje, tačiau už savo teises kovojame (ar bent jau stengiamės kovoti) labai retai. Tačiau tuomet, kai, galų gale, mūsų tautiečiai vis tik nusprendžia pakovoti už save, už tai jie yra kritikuojami, atrodytų, vienų pačių svarbiausių pilietinės visuomenės apologetų – kai kurių žurnalistų.
© DELFI / Tomas Vinickas

Vienas tokių kritikos pavyzdžių – DELFI apžvalgininkas Rimvydas Valatka, savo straipsnyje pateikiantis savo nuomonę apie profsąjungų vykdytą mitingą prie Seimo bei pateikiantis argumentus už naująjį Darbo kodeksą. Nors, teisingumo dėlei, būtina paminėti, kad autorius greičiau kritikuoja ne patį pilietinės visuomenės aktyvumo reiškinį, ir net ne darbuotojų kolektyvinių derybų idėją per se, o profsąjungų aktyvistų naudojamus argumentus, tačiau toks pašaipus požiūris, matomas pirmojoje jo straipsnio dalyje, tikriausiai vargiai prisidėjo prie „proto įtampos reikalaujančios diskusijos“.

Nors tiesa, kad kai kurie profsąjungų naudojamų plakatų šūkiai buvo realybę gan supaprastinantys ir neretai vienpusiški teiginiai (kas yra suprantama turint omenyje kiek „daug“ vietos paprastai būna ant plakatų), tačiau ir paties autoriaus argumentai nėra labai jau įvairiapusiškai apgalvoti. Juose yra tiesiog atkartoti šiuo metu pasaulyje dominuojanti neoliberaliosios ekonominės teorijos argumentai.

Čia pabandysiu pateikti kontrargumentus kodėl tie 9 R. Valatkos teiginiai negali būti pakankami argumentai, pretenduojantys į vienintelę TIKRAJĄ tiesą, net jei ir kai kurie iš jų ir yra teisingi, prasmingi ar tikrai svarūs (o tokių yra. Ir ne vienas).

1. Žurnalistas teigia, kad Lietuvos darbo kodeksas (DK) neatitinka XXI a. ekonomikos realijų, bei lygina Lietuvą su kitomis pasaulio šalimis, kurių didelė dalis darbo rinkos atžvilgiu yra gerokai liberalesnės.

Šis argumentas gal ir būtų geras, jei ne vienas paprastas faktas: nemažos dalies Lietuvos darbdavių mentalitetas taip pat neatitinka XXI a. požiūrio į darbuotoją realijų, ypač kalbant apie tuos darbdavius, kuriems dirba mažiausiai uždirbantys ir silpniausias derybines galias darbdavių atžvilgiu turintys darbuotojai, neretai dirbantys už minimalią algą.

Nors reikia sutikti, kad tokių darbuotojų (o ir, norisi naiviai tikėti, darbdavių) yra mažuma, tačiau juk DK kaip tik ir yra skirtas apsaugoti tiems darbuotojams, kurie ir yra silpnesnė pusė, derantis su darbdaviais dėl darbo sąlygų, dėl atlyginimų ir pan. Praktiškai bet kuris, bent kiek padirbėjęs prekybos centro tipo darbovietėse, galėtų pasakyti, kad į darbuotoją yra žiūrima kaip į pakeičiamą šiukšlę. Tad apie kokius XXI a. darbo kodeksus galima kalbėti, kai į darbuotoją žiūrima pagal XIX a. mentalitetą?

2. Šis argumentas apie tai, kad Estijos nedarbo lygis yra mažesnis nei Lietuvos, yra faktas. Su juo sunkiai pasiginčysi, tačiau vienareikšmiškai teigti, kad tai yra vien „lankstesnių darbo santykių“ rezultatas, vis tik negalima.

O negalima todėl, kad „darbo kodekso liberalumas“ toli gražu nėra vienintelis ekonominio augimo (kuris ir lemia greitesnį Estijos nedarbo lygio kritimą lyginant su Lietuva) šaltinis. „Europe 2020“ strategijoje (kurios esmė yra Europos Sąjungos struktūrinio konkurencingumo didinimas) darbo rinkos efektyvumas ir liberalumas tėra vienas iš dvylikos skirtingų ilgalaikėje perspektyvoje konkurencingumą lemiančių „polių“. Šiuose poliuose yra ir, pavyzdžiui, žmogiškojo kapitalo plėtra, technologinis pasiruošimas, infrastruktūra, makroekonominis stabilumas ir dar kiti.

Teigti, kad Estijos nedarbo lygis mažėja vien tik dėl „liberalesnių darbo santykių“ neatlikus kokių kitų tyrimų, tiriančių kitų 11 „polių“ pasikeitimo tendencijas, vis tik negalima.

3. Šiame punkte R. Valatka teigia, kad „dabartinio DK 144 str. draudžia darbuotojui dirbti daugiau nei 40 val. per savaitę, o vienos darbo dienos trukmė negali viršyti 8 darbo valandų“. Bet čia autorius yra neteisus – DK 144 str. nedraudžia darbuotojui dirbti daugiau nei 8 val. per dieną ar 40 val. per savaitę. Minėtasis DK kodeksas draudžia, kad oficialios darbo dienos trukmė būtų ilgesnė nei minėtos valandos: darbuotojas dirbti gali ir ilgiau, tačiau papildomas darbas skaičiuosis kaip viršvalandžiai.

Koks gi skirtumas, paklausite? O skirtumas paprastas: pagal dabartinį 193 DK str,. „už viršvalandinį darbą ir darbą naktį mokama ne mažiau kaip pusantro darbuotojo darbo užmokesčio[...]“. Jei tas išdirbtasis laikas, kuris šiuo metu laikomas viršvalandžiais, būtų dirbamas kaip oficiali darbo dienos trukmė, už tiek pat atlikto darbo valandų darbuotojui priklausytų mažesnis atlyginimas, nes tos ilgiau išdirbtos valandos, kurios dabar laikomos viršvalandžiais, už kuriuos oficialiai priklauso pusantro karto didesnis atlyginimas, būtų laikomos paprasčiausia darbo dienos dalimi, už kurią didesnis atlyginimas nemokamas.

O tai, kitais žodžiais tariant, reiškia, kad tai, ką autorius propaguoja, yra galimybės darbdaviams realiai mokėti mažesnius atlyginimus už tą patį pradirbtą darbą teisinį suteikimą. Jokia valstybė negali savęs laikyti klestinčia, jei jos ekonomika yra paremta pigia darbo jėga, tad ir toks konkurencingumas, paremtas pigia darbo jėga, yra pagrįstai abejotinas.

Verta panagrinėti ir kitą jo trečiojo argumento dalį: „Apklausos rodo, kad 82 proc. šalies įmonių įdarbintų daugiau žmonių, jei joms leistų sudaryti terminuotąsias darbo sutartis. Garantuotų etatų būtų mažiau, o darbo vietų – daugiau. Apklausos rodo, kad ir 89 proc. darbuotojų dirbtų daugiau viršvalandžių už papildomą atlygį.“

Tas faktas, kad garantuotų etatų būtų mažiau, nors darbo vietų ir būtų daugiau, reiškia, kad didėtų terminuotų darbo sutarčių skaičius. Bet juk terminuotos darbo sutartys, žiūrint ekonomiškai, yra labai nesaugios. Pasirašęs terminuotą darbo sutartį vargiai gali tikėtis karjeros (jei, žinoma, turi tokį siekį apskritai). Niekada nežinai, ar ta terminuota darbo sutartis bus pratęsta, ar ne. Terminuotos darbo sutartys dar labiau įgalina darbdavius lengviau atsikratyti nepatogiais darbuotojais, kas dar labiau stiprina darbdavių derybinę galią. Tad apie kokias dar lygiavertes derybines pozicijas galima kalbėti?

Tiesa, dar šiek tiek apie terminuotąsias darbo sutartis... Jei tik Lietuvos dėstytojų (tai labai išsilavinę žmonės, ne taip vadinamieji „runkeliai“, į kuriuos „Pirmoji Lietuva“ žiūri iš aukšto. Dėstytojai puikiai supranta, kas yra „viešasis interesas“), kurie ir dirba pagal tas labai jau aukštai R. Valatkos laikomas terminuotąsias sutartis, paklaustumėte, ką jie realiai mano apie jas, jie pasakytų, kad jaučiasi nesaugūs, jaučiasi priklausomi nuo universitetų administracijos, nemaža dalis netgi dirba daugiau nei 1 darbą (tiesa, čia labai prisideda ir nedidelis atlyginimas už tai, ką jiems reikia padaryti). Ar tai yra siekiamybė?

Dar daugiau – argumentuoti, kad 89 proc. darbuotojų dirbtų daugiau viršvalandžių už papildomą atlygį autorius nelabai galima, nes jis pats kritikavo labai griežtus 8 val. per dieną ir 40 val. per savaitę oficialaus darbo laiko apribojimus, o tai leidžia daryti loginę išvadą, kad autorius pasisako už ilgesnę oficialią darbo dieną, dėl ko papildomai ilgesnis pradirbtas laikas nebūtų laikomas viršvalandžiais, ir pagrindinės priežasties, kodėl tie minėtieji 89 proc. darbuotojų sutiktų dirbti daugiau (jei ta statistika tikrai teisinga, nes neabejoju, kad lietuviai ir taip nemažai dirba, tad dar ilgesnis darbas galėtų netgi sukelti įvairių sveikatos problemų), tiesiog nebūtų.

4. Pirmiausia, nedirbantieji gauna ne bedarbio pašalpą, o nedarbo socialinio draudimo išmoką. Koks skirtumas tarp „pašalpos“ ir „socialinio draudimo išmokos“? Ogi paprastas: pašalpos mokamos iš gailesčio, kai pašalpos gavėjas neturėtų turėti kokių nors moralinių pretenzijų į tuos pinigus, o (socialinio) draudimo išmokos yra pinigai, į kuriuos bedarbis turi moralinę teisę pretenduoti, nes dirbdamas mokėjo įmokas. Juk, pavyzdžiui, jei žmogus apsidraudžia kokiam nors privačiam draudime, ir, atsitikus draustinam įvykiui, jis gauna išmoką iš to privataus draudimo fondo, ta išmoka nevadinama pašalpa, taip?

Tačiau... Kad ir kaip būtų keista, bet šis R. Valatkos argumentas, ginantis naująjį DK, yra pakankamai svarus: trumpesnis atleidimo iš darbo terminas (ir mažesnė išeitinė kompensacija) turi potencialo visai neblogai būti amortizuoti didesne nedarbo socialinio draudimo išmoka. Tiesa, galbūt ji galėtų būti kiek didesnė ir mokama ilgiau, taip stiprinant darbuotojų derybines galias, tačiau čia jau techniniai niuansai.

Įdomu tai, kad šiame punkte pats autorius užduoda klausimus, į kuriuos vertėtų pabandyti atsakyti. „Bet ar Darbo kodeksas yra tik tam, kad darbininkui būtų gerai bet kokia kaina? Net jei Lietuva dėl to tampa nekonkurencinga, taigi, tai blogai visiems kitiems?“

Atsakymas: Darbo kodeksas yra tam, kad gintų silpnesniąją derybinę pusę, kuri dažniausiai yra darbuotojas. Nors tiesa, kad ne visiems darbuotojams tokia apsauga yra vienareikšmiškai reikalinga, tačiau tame ir esmė, kad DK pats principas ir yra skirtas ginti tuos darbuotojus, kurių derybinė galia palyginti su darbdavio yra menka, kurie yra visiškai priklausomi nuo darbdavio malonės. Tai yra ir dirbantys už minimalią algą, ir dirbantys mažuose miesteliuose, kur rasti kitą darbą yra ganėtinai sudėtinga, ir darbuotojai, turintys šeimą, kurią reikia išlaikyti ar mokėti paskolos įmokas, dėl ko tie darbuotojai negali taip lengvai pakeisti darbo.

Kai yra argumentuojama prieš įvairius DK esamus apribojamus, labai dažnai yra apeliuojama į tuos darbuotojus, kurie yra jauni, išsilavinę, darbdaviams reikalingi (ir dėl to tų darbuotojų derybinė galia yra šiek tiek geresnė), teigiant, kad lygiai tokia pati situacija yra ir visiems kitiems darbuotojams. Toks lyginimas yra klaidingas.

Be to, Lietuva nėra Prancūzija, kurioje darbuotojo derybinė galia neretai yra net stipresnė nei darbdavio; kur yra situacija, kai darbuotojai darbdaviui neretai esti net reikalingesni, nei darbuotojui darbdavys (nes visada netoli yra kitas). Lietuvoje viskas yra priešingai, ir todėl darbuotojo derybinės galios stiprinimas darbdavio atžvilgiu nėra viešajį interesą griaunantis reiškinys, nes darbuotojai Lietuvoje yra kone vienareikšmiškai silpnesioji pusė (dauguma atvejų).

5. R. Valatkos argumentas apie didesnę laisvę ir mažesnę administracinę naštą mažoms įmonėms yra, reikia pripažinti, teisingas, ir per daug kibti prie jo nereikia. O jei ir būtų koks nors nedidukas „kabliukas“ (pvz., apie „įvairesnes darbo sutarčių rūšis“, tarp jų ir terminuotasias darbo sutartis), tikėtina, kad tai jau aptarta, ir kartotis neverta.

6. Lengvesnis verslo pradėjimas, mažesnė biurokratinė našta, paprastesnė darbo laiko apskaita... Tai tikrai yra teigiamas pokytis naujajame DK, ir autoriaus argumentas „už“ yra svarus.

7. Tai, kad žurnalistas palietė „de jure“ versus „de facto“ DK veikimą privačiajame sektoriuje yra svarbu. Ką tas faktas, kad 90 proc. darbuotojų iš darbo išeina neva „savo noru“, pasako? Ar tai tikrai pasako, kad darbdaviui išeitinės kompensacijos paprasčiausiai per didelės, ir jis negali jų išmokėti? O gal tai tiesiog pasako, kad darbdavys paprasčiausiai nenori mokėti tų išeitinių kompensacijų, taip siekdamas „sumažinti kaštus“ ir pasididinti sau pelną?

Atsakymas nėra vienareikšmiškas, tačiau, manau, būtų galima bandyti daryti išvadą, kad pirmoji darbdavio pinigų neturėjimo išeitinių kompensacijų mokėjimui priežastis buvo dažnesnis reiškinys pačiame ekonominės krizės įkarštyje (nors neretai buvo ir taip, kad net ir išgalinčios išmokėti išeitines kompensacijas darbovietės to nedarydavo argumentuodamas, kad „krizė“), tačiau kai ekonominės krizės padariniai, atrodo, po truputį slūgsta, tikėtina, kad vis dažniau ir dažniau tas išėjimas iš darbo neva „savo noru“ yra antrosios, kaštų mažinimo ir pelno maksimalizavimo, priežasties padarinys.

Nors, kaip ir ES teisė reikalauja, išeitines kompensacijas išties reikia suvienodinti, o, galbūt, netgi ir jas ir sumažinti (žinoma, su sąlyga, kad nedarbo socialinio draudimo išmoka būtų ženkliai didesnė negu dabar, o ir mokėjimo laikas taip pat ilgesnis), kas galėtų būti ypač naudinga ypač mažosioms įmonėms, tačiau negalima naiviai tikėti darbdavių geranoriškumu: jei tik atsirastų galimybė, jie iš vis jų nemokėtų, tad neretai jų argumentai prieš išeitines kompensacijas tikrai nėra ginantys viešąjį interesą.

8. Argumentas, kad „naujasis DK leistų įmonėms mažinti kaštus“, yra per daug abstraktus. Iš kur tie kaštai bus (ar galėtų būti) sumažinti? Turint omenyje, kad Lietuvoje įmonės ir atlyginimą darbuotojams labai dažnai laiko, pavyzdžiui, ne investicija į žmoniškuosius išteklius, o paprasčiausiomis išlaidomis ir kaštais, ar autorius tikrai gali argumentuoti, kad įmonių „kaštų sumažinimas“ išties reikš darbuotojų atlyginimų didėjimą, o ne mažėjimą, kaip „kaštų mažinimo“ šaltinį?

9. R. Valatkos pasakymas apie tai, kad „darbdavys niekada neatleidinės darbuotojų šalyje, kurioje gerų darbuotojų kasmet vis labiau trūksta“, iš pažiūros atrodo logiškas, racionalus ir teisingas. Tačiau pagrindinė problema yra žodelyje „gerų“. Kas yra tas „geras darbuotojas“?

Lietuvoje yra tokia darbo ir verslo kultūra, kur „geru darbuotoju“ laikomas tas, kuris dirba daug už sąlyginai nedidelį atlyginimą ir per daug nesiskundžia. Žinoma, kad tokių darbuotojų darbdavys neatleis, nes jie yra labai patogūs, per daug nesiskundžia, ramiai dirba, uždirba darbdaviui pelną patys gaudami tik nedidelę dalį savo sukuriamos (pridėtinės) vertės. Tik ar mes tikrai norime būti tokie „geri darbuotojai“, dirbantys už MMA ar bent kiek daugiau nei jį, tačiau sukuriantys tokią pridėtinę vertę, kad darbdavys galėtų mokėti kelis kartus didesnį atlyginimą, tačiau nemoka, nes „o kam, jeigu ir taip dirba“?

Vakaruose (ir dalyje Lietuvos įmonių, ypač miestuose) geru darbuotoju laikomas tas, kuris turi pakankamai įgūdžių, tinkamos patirties ir pakankamą išsilavinimą. Dažnai tai yra taip vadinamieji „jaunieji (bet nebūtinai) specialistai“.

Tačiau bėda ta, kad ekonomikoje (ne vien Lietuvos, turiu omeny bendrai) nėra net teorinės tokios galimybės, kad visi darbuotojai būtų taip tie vadinamieji „specialistai“. Ne visi gali būti buhalteriai, teisininkai, vadybininkai (ne pardavimų, o tie „normalūs“), ekonomistai, IT specialistai, gydytojai ir pan. Ekonomikai reikalingi ir pardavėjai, ir gatvių šlavėjai, ir dirbantieji maitinimo įstaigose, ir dar kitokių sektorių darbuotojai, kuriems antrasis, vakarietiškais gero darbuotojo apibrėžimas netiktų.

Nes jiems paprastai nereikia labai jau aukšto išsilavinimo, labai jau specializuotų įgūdžių ar kitų savybių, kurie ir darytų juos „gerais darbuotojais“ pagal vakarietiškąją sampratą. Ir ką, ar tai reiškia, kad su jais darbdaviai turi teisę galėti elgtis kaip nori? Ar tai reiškia, kad tie žmonės, dirbantys mažiau prestižiškuose ekonomikos sektoriuose, yra mažiau vertingi kaip žmonės?

Pabaigai

R. Valatkos argumentai už naująjį Darbo kodeksą, nors dalis jų svarūs, tačiau yra pernelyg vienareikšmiški naujojo DK naudai. Nėra atsižvelgiama į Lietuvos verslo kultūrą, į darbuotojus yra žiūrima kaip į automatiškai vieningą, monolitinę masę, o darbdaviai iš esmės yra iškeliami kaip svarbesnioji pusė (nes yra suponuojama, kad, jei bus gerai darbdaviams, tai bus automatiškai bus gerai ir darbuotojams, nors taip toli gražu yra ne visada).

Naujasis socialinis modelis ir naujasis Darbo kodeksas, tikriausiai, priimti bus. Ir ne ko kito, o vadinamosios „kairiosios“ socialdemokratų partijos vadovaujamos vyriausybės. Belieka žmonėms su tuo susitaikyti. Nes, kaip ir pats R. Valatka leidžia suprasti, juk nėra ko skųstis, nėra ko piketuoti. Tiesiog reikia suprasti ir susitaikyti su tuo, kad tu, darbuotojau, Lietuvoje esi mažiau svarbus už darbdavį, o tavoji kaip žmogaus vertė yra tolygi tavo ekonominiam naudingumui.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone ar pastebėjimais? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt:

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Juokaudamas darbdaviui pasakė trokštamą atlyginimą – jo atsakymas pribloškė (95)

Dirbu vienoj reklamos įmonėje dizaineriu , gaunu aš tą 1000 Eur „į rankas“. Prieš tai...

Kol žmona rūpinosi namais, vyras ėjo pas meilužę: viską pakeitė gimtadienio vakarėlis (186)

Šventai tikėjau, kad galima išsaugoti šeimą . Ir jei ne atleisti už išdavystę, tai bent...

Aš tik už žiemos laiką – pagalvokime apie moksleivius (201)

Reikia palikti žiemos laiką, nes: palikus vasaros laiką moksleiviams ilgiau tektų keliauti į...

Kaunietė nori būti išgirsta: ar kam nors tai rūpi? (4)

Neseniai „Kas vyksta Kaune“ buvo įkeltas video, kaip pilietis vagia miesto trinkeles .

Top naujienos

Prezidentiniuose reitinguose – neįtikėtini pokyčiai: atsiskleidė Šimonytės fenomenas (1358)

Gyventojams vardinant pretendentus į prezidentus, populiariausiųjų trejetukas keičiasi – į...

Naujas Kremliaus statytinis Europos pašonėje kėsinasi įsiūbuoti konfliktą Balkanuose kyla grėsmė visam regionui (38)

Bosnijos prezidiumo narys pasisakė už nepriklausomą Serbų respubliką. Ar V. Putinas išpildys...

Keista teisėjų klaida: lemiamu metu įskaitė nebūtus taškus į „Žalgirio“ krepšį epizodo įrašas (31)

Kauno „Žalgirio“ vyrams Eurolygoje nepavyko iškovoti antros pergalės iš eilės, nors vienu...

Didelės Lietuvos įmonės vadovas apie sėkmę darbe: skatinu žmones patirti nesėkmes (2)

Stresas, užgriuvusi atsakomybė, aukšti lūkesčiai, staiga nukreipti visų žvilgsniai į tave –...

Istorikas iš Vokietijos Lietuvą pažino nusprendęs čia išlaikyti vairavimo teises (210)

Kai priėjęs pasisveikinti Felixas Ackermannas raiškiai ištaria „laba diena“, pasitikslinu...

Nevilties apimta ir vyro palikta mama prašo paramos penkiamečiui Vėjui: su tokia liga – vienintelis Lietuvoje (35)

Nors Vėjui tik penkeri, jis patyręs daugiau nei daugelis suaugusiųjų. Vaiko ligos istorijoje –...

Orais mėgausimės nebeilgai – ateina auksinio rudens pabaiga (2)

Sekmadienį turėtų netrūkti saulės, o pirmadienį temperatūra kils iki 13 laipsnių šilumos....

Partijų reitingai: „valstiečiams“ – tikrai prasti signalai (297)

Opoziciniai konservatoriai reitingų lentelėje kyla į viršų, savo nuolatinius konkurentus...

Valstybinė įmonė kiaulių auginimo neatsisakys (1)

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas apkaltino Žemės ūkio...

Balsavimas. Išrinkite geriausią 2018-ųjų seklį (11)

Pastarosiomis savaitėmis DELFI skelbė Policijos departamento konkursui „Metų seklys“ pateiktų...