Jau pusę metų kaip dirbu vienoje iš ministerijų. Per tą laiką darbe esu žiūrėjusi filmus, valandų valandas praleisdavau naršydama socialinius tinklus, skaitinėdama naujienas ir netgi papildomai užsidirbdama internetu. Dažniausiai per dieną dirbu apie porą valandų. Kartais, aišku, ir daugiau, o kartais mažiau. Likusias valandas prie kompiuterio veikiu ką tik noriu, o dažniausiai – tiesiog stumiu laiką...
Niekada netroškau dirbti valstybinėje įstaigoje. Žinojau, koks yra visuomenės ir darbdavių požiūris į valdininkus, bijojau, kad įsidarbinusi tokioje vietoje savo karjerai padaryčiau tik meškos paslaugą. Vis dėlto keletas mėnesių, praleistų nesėkmingai ieškant darbo, privertė kartelę nuleisti žemiau. Nieko nesitikėdama sudalyvavau konkurse į darbą ministerijoje ir, savo nuostabai, patekau. Jau pirmą savaitę supratau, kad dauguma mitų apie valdininkus yra visiškai teisingi.
Mano kolegos kartais keikiasi po nosimi murmėdami „kiek daug darbo turiu“. Tačiau dar nemačiau nė vieno, kuris dirbdamas ministerijoje sėdėjo viršvalandžius. O priešingai: jei pirmoje dienos pusėje dar vadinamasis darbas vyksta, po pietų girdisi tik pelės ratuko sukiojimas.
Priežastis, kodėl taip yra, labai paprasta – darbo nėra. Ministerijoje įdarbinta daugybė žmonių, kurie atlieka labai siauras funkcijas. Tą darbą kažkas turi atlikti, bet jis nėra intensyvus, todėl žmonės čia tikrai nepersidirba.
Kai koridoriuje stoviniuojantys žilstelėję vyrai man praeinant pro šalį kažkada švilptelėjo pavijimui, jau tada supratau, kokių žmonių sklidina šita įstaiga. „Mergaite, gal galėtumėt padaryt tą ar aną“, – dažnai kreipiasi kažkas. Kokią teisę turi taip kreiptis į mane ar bet kurią kitą moterį?
Kai kurie darbuotojai čia dirba jau po 20 ar 30 metų. Ir visą tą laiką – vyr. specialistu. Tokį ilgą laiką užsisėdėti bet kuriame darbe būtų žalinga, tačiau valdiškame – ypač. Pakilti karjeros laiptais čia nėra jokių šansų. Nebent savo noru išeisi kokio nors skyriaus vedėja, bet vėlgi tai būna retai, o jei ir būna, nereiškia, kad pateksi į jos vietelę. Jaunam, ambicingam žmogui tokioje vietoje nėra ką veikti. Aš sau irgi prisiekiau, kad padirbsiu čia 6–8 mėnesius, kol atsistosiu ant kojų, o tada bėgsiu kuo toliau. Ir kuo toliau, tuo darosi sunkiau laukti tos pabaigos.
Skauda širdį žiūrint, kaip švaistomi valstybės pinigai visokiems reprezentaciniams renginiams, komandiruotėms, niekam nereikalingiems lankstinukams, tušinukams ir kitiems dalykams, kaip ministerijos klerkai turintys vairuotojo pažymėjimą važinėjasi su vairuotojais po Lietuvą, kaip „nurašinėjami“ dar puikiai tarnaujantys kompiuteriai ar stalai.
Visur pilna popierizmų, potvarkių, įsakymų, parašų dėliojimų, kurie ryja laiką ir tik švaisto resursus. Tačiau, kai esi tik viena iš daugybės vyr. specialisčių, nieko negali padaryt. Iš visų bandymų pasakyti savo skyriaus vedėjai, kad gal kažką darom kitaip, buvo tik pasijuokta. Galiausiai supranti, kad niekam čia tų tavo iniciatyvų nereikia. Reikia tik pilkos pelės, kaip ir likusios ministerijos pelių. Norint kažką pakeisti šioje ydingoje sistemoje, reikia stipraus ministro, kuris atneštų visai kitą požiūrį į darbą. Dabartinis ministras, mano galva, yra šalies gėda ir pajuoka, po rinkimų, ko gero, pradėsiantis dar vieną kadenciją Seime.
Bendradarbiai pasakoja apie visas dukterėčias, sūnus ir tetas, kurie buvo įdarbinti įtakingų biurokratų. „Kaip?“, – purtausi visa, negi 2016 m. tai vis dar vyksta? Pasirodo, kad taip. „Tai kodėl jūs nieko nedarot?“, – klausiu. Atsakymas paprastas: paskolos, vaikai, baimė nesusirasti kito darbo ir štai turime viską žinančių, bet tylinčių žmonių armiją. Tie, kurie dirba ministerijoje daugybę metų, galėtų sukelti negirdėtų skandalų ir „apvalyti“ šitą sistemą, bet jie to nedarys.
Aš noriu tikėti, kad Lietuvoje viskas gali būti kitaip, tačiau valstybinėms institucijoms dar toli gražu iki to „kitaip“. Šį tekstą irgi rašau sėdėdama prie darbinio kompiuterio, kaip įrodymą beviltiškos padėties, kuri vyrauja už uždarų ministerijos durų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Klausiame jūsų – ar esate dirbę valstybinėje įstaigoje? Pasidalykite įspūdžiais – ar buvo sudėtinga, galbūt patirtis visiškai priešinga, nei parašė skaitytoja? Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Darbas“.