Per žiemą taip prailgo laukti, kada pats galėsi savo rankomis nuskinti arba nulaužti ką nors vos užgimusio gražaus ir padovanoti tai savo mylimiausiam žmogui.
Ak, kaip malonu gauti nužudytą gėlę...
Sako, kiekviena moteris labai apsidžiaugia gavusi puokštę gėlių. Ir kuo daugiau joje priskintų ką tik buvusių gyvų žiedų, tuo smagiau. Paskui gali parsinešti visus tuos dėl jos nužudytus augalus ir pasimerkusi į gražią vazą stebėti, kaip jie pamažu neišvengiamai vysta. Daugiau, praktiškai, jie jokios naudos ir neatneša.
Turėtų būti mielas vaizdas, nes jūs kuo ilgiau stengiatės jį išlaikyti, mirkydamos tuos gražius augalų lavonus vandenyje. O po kokios savaitės tas gražumas jūsų akyse visai sunyksta ir galima ramiai išmesti. „Štai kaip jums baigėsi, ką tik čia puikavotės, gražiai atrodėte, bet nusibaigėte, ir atsidūrėte šiukšlyne, o štai aš visa graži ir toliau bujosiu, ir dar daug jūsiškių pergyvensiu“.
Ko gero, tokios mintys sukasi tų gražių galvelių pasąmonėje. Nes kas dar gali pradžiuginti, gavus tokią dovaną? O juk pradžiugina. Nesinori tikėti, kad moterims, toms gyvybės nešėjoms, iš tiesų smagu eiti ir kažką gyvo nulaužti tik todėl, kad tai atrodo gražiai. Taigi grožiui namuose yra pilna tokių pat gėlių, tik augančių vazonuose. A, ne, vazone gyvu padaru reikia rūpintis. Tokį nuvytinsi ir išmesi, sąžinė grauš.
O gal ne tik gėlę?
Man sako, nekvaršink tu galvos su tokiom nesąmonėm ir išvedžiojimais. Juk taip puiku ir miela, kai ant stalo pamerkta gražių gėlių. Galima jas uostyti, jomis grožėtis. O tai gal ne vien gėlės taip gražu ir miela?
Pavyzdžiui, pasmaugtas gražus, mažas kačiukas. Arba visa jų puokštė, kokie trys. Blizgančiame popieriuje ir dar įteikti su gražiais žodžiais: „Mieloji, kad ir kokia miela, švelni ir graži ši puokštė dar šiltų kačiukų, bet tu vis tiek man esi daug mielesnė, švelnesnė ir gražesnė!“ „Ak, kaip miela, koks grožis! Sudėsiu juos į gražiausią ir didžiausią lėkštę ir pasidėsiu ant stalo. Apdėsiu ledukais, kad ilgiau laikytųsi ir galėsiu kokią savaitę glostyti ir džiaugtis, kol pašvinks ir reikės išmesti“.
Taip ir matau iš siaubo paklaikusias akis – kaip galima tokius dalykus rašyti?! Tai nesulyginami dalykai! O koks skirtumas? Ir žibutę, ir kačiuką nužudai tik todėl, kad jie buvo gražūs, padovanoji tą grožį tau, kad galėtum parsinešti namo bei dar šiek tiek pasidžiaugti. Bent kol ant stalo padėti ir gražiai atrodo, o paskui išmesi. Ar negyvas kačiukas jau negražu, o negyva gėlė – gražu kaip gyva. O gyvą kačiuką juk dovanoti tas pats, kaip gėlę su vazonu. Jį irgi reikės prižiūrėti. Kaip čia užkrausi tokį rūpestį mylimajai, jeigu reikia padaryti tik akimirkos įspūdį?
Taigi ne gėlės yra esmė.
Viskas su tavim aišku, sakys man gudresnės. Visą tą fantasmagorinę nesąmonę išsigalvojai tik todėl, kad esi toks šykštus, kad tau gaila kelių litų puokštei, kuri pradžiugins moterį. Arba kelių litrų benzino, kad nuvežtum ją į pamiškę pasiskinti žibuoklių. Bet kai pradedi vertinti nuskintų gėlių puokštę, kaip dovaną ir dėmesį, tai dar didesnė nesąmonė gaunasi.
Bet kokia dovana, kurią gali laikyti pasidėjusi ar užsidėjusi, primins tą dėmesį ir išliks. Net bet kokia valgoma dovana, turės kažkokį gal ir trumpą, bet gerą poveikį organizmui. Bet ką gali simbolizuoti mirkstančių ir mirštančių gražių nuskintų gėlių vaizdas? Nebent jas išmesdama pagalvotum: „Štai kokia aš jam svarbi – nepagailėjo dėl manę paimti ir išmesti savo pinigų“. O jeigu tiesiog dėmesingas vyras išsitrauktų iš piniginės kelis banknotus, pamirkytų juos vandenyje ir išmestų, pasakęs: „Čia dėl tavęs, brangioji. Man nieko negaila“. Rezultatas tas pats. Tiesa, ne visai tas pats – žibutės liktų pamiškėje.
Tai kaip, vis dar važiuojam ką nors nusiskinti ar nusilaužti, jeigu jau gražiai pražydo, kol kiti neaplenkė?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!