Praskleidimas uždangos – bet kokioje hierarchinėje sistemoje, ar tai būtų šeima, slepianti nuo aplinkinių akių savo krizę po raiščiu, užrišančiu savo spektaklio dalyviams akis, ant kurio parašyta „nenešk šiukšlių iš namų, nes“ – tradicinėje visuomenėje gręsia bausme.

Po žodžio „nes“ įrašykite galimas pasekmes patys pagal savo sugedimo laipsnį. Ar tai būtų sistema, kurioje vadovaujamasi mokymo programomis ir požiūriu į vaikus/moksleivius, vadinamus net nebe statistiniais vienetais, bet atsinešamais „krepšeliais“: mokinys yra „krepšelis“, o įstojęs į aukštąją mokyklą jis tampa studentu – „krepšeliu“.

Nebūtinai Europos sąjunga kalta, kad pedagogai juos taip išmoko vadinti. Visuomenė, kurioje iš kartos į kartą buvo pripažįstama nuo XIX a. bismarkinė prūsiška tvarka mokykloje, primenanti lagerį, o valstybės valdyme „stiprus kumštis“ (šeimose – patriarcho arba/ir matriarcho „žodis“) skiriasi nuo visuomenės, kurioje galima viešos nuomonės svarbiu visiems žmonėms klausimu sociali raiška, aktyvūs piliečių veiksmai, leidžiantys išspręsti visiems aktualius reikalus dėl bendrojo gėrio dalyvaujant agoroje – viešojoje erdvėje.

Pirma, yra mokomasi viešai ginčytis, konfliktuoti, sutikti/nesutikti žinant, kad bus suvaldyta agresija, kontroliuojami afektai – tokia yra raida parlamentinio režimo ir „geros visuomenės“ link. Tokiam mokslui neužtenka dešimtmečių, tam būtini šimtmečiai.

Antra, yra kaupiamas socialinis kapitalas, kuris nemoksline kalba reiškia tiesog pasitikėjimą: pirmiausia – savimi, kaip unikaliu individu, tikinčiu savo gebėjimais ir talentais, kaimynu, kuris gyvena šalia ir gretimoje laiptinėje, galop, valstybės institucijomis, kuriose yra – kaip visuomenė žino – mažas korupcijos indeksas.

Problema, susijusi su mokykla: švietimo sistema, jos programomis ir kaitaliojimu – bandant mokytojus-mokinius-tėvus paversti bandomaisiais triušiais, ant kurių dinamiškai išmėginama įvairių šalių „geroji patirtis“ yra kompleksinė. Ji labiau liečia tarpsavio santykius, t.y. priklausomybės sąryšius, figūracijas ir komunikavimą, o ne programas, parašomas specialistų ir saugojamas kompiuteriuose.

Gali būti, kad ji nebeaktuali toms elito gimnazijoms, kuriose yra griežtos moksleivių atrankos pagal intelekto testus, stojamuosius egzaminus ir tėvų socialinį statusą/mokumą – šiuolaikinėje technologijų visuomenėje tai natūralu. Tose mokyklose šimtadienio proga dvyliktokai klasės auklėtoją atskraidina į mokyklos kiemą sraigtasparniu, kad kitiems šio malonaus nuotykio epizodus papasakotų. Galima tik spėlioti, kad šiose gimnazijose komunikacija tarp mokytojų-mokinių-tėvų vyksta korektiškai ir diplomatiškai apeinant aštrius kampus. Sociologai mano, kad mokytojo profesijos prestižas yra tiesiogiai susijęs su teisingu atlygiu už darbą.

Klausimas būtų toks: kokį socialinį kapitalą sukaupia moksleiviai ne tokiose elitinėse mokyklose/gimnazijose ir kokią patirtį jie išsineša, susidūrę su suaugusiųjų pasaulio priklausomybių sąryšiais ir į kurių socialinę realybę jie tėškiasi veidu? Prieš atsidarant durims į savojo gyvenimo ateitį?

Prieš trejetą dešimtmečių buvo visai „natūralu“, kai mokytoja nepaklusniam ir per pamokas plepėjusiam mokiniui į galvą sulaužydavo rodymo lazdą, nes „jis prisiprašė pats“, be to, iš vaikų namų, todėl – nesiskūs. Pavėlavusįjį į pamokas pasodindavo 45 minutėms ant pakylos, t.y. ant grindų, nuo kurių mokiniui atsiverdavo platus klasės draugų, sėdinčių suoluose, horizontas. Nuaudavo sportinius batelius ir liepdavo sėdėti pamokoje basomis, jei per žioplumą pamiršo šlepetes.

Nieko nestebino, kad po pamokos tie sportiniai bateliai paslaptingu būdu atsidūrę ant kitų kojų jau buvo nuėję toli, kur akys nemato. Parėjo namo basas? Pats kaltas. Būti pavadintais „varna“ arba „žiopliu“ buvo gana atlaidus komplimentas iš mokytojo, apie kurį skraidė mokinių savipaguodos legendos – esą neapsikentę diktato, vyresnių klasių mokiniai įkišę pedagogą į maišą ir pakabinę po tiltu.

Vieša paslaptimi buvo ir tai, kad kai kuriems mokytojams, taikantiems moksleiviams įvairius psichologinio spaudimo būdus (dabar vaidinamus mobingu), tėvai atsilygindavo už tai, kad jų vaikams geriau sektųsi moksle. Paprasčiau tariant, kad mažiau varytų baimės, mažiau kabinėtųsi ir parašytų geresnį pažymį.

Tėvai į mokyklas „ant kilimėlio“ buvo kviečiami visais laikais – pradedant klasės remonto klausimais ir tęsiant: jūsų vaikas nesimoko-bėga iš pamokų-rūko mokyklos teritorijoje-vartoja narkotikus/alkoholį-smurtauja. „Jūs kažką praleidote“, – sako klasės auklėtoja tėvams, kurių sūnus gimnazijoje mokytojų užspiestas į kampą, iš patirto streso ir baimės neberanda nei sau atsakymų, nei gali pasiaiškinti tandemui mokytojai-tėvai. Štai, 45-50 kg sveriantį paauglį prispaudžia mažiausiai trise po 70 kg=210 kg, nes mano, kad griežčiau prispaudus ir „prakontroliavus“ iš to padaro, kuris vadinasi mokinys ir vaikas-dukra/sūnus turėtų ištekėti visos sultys ir jis greituoju būdu turėtų ateiti į protą.

Jei spaudžiamas mokyklos/gimnazijos vadovybės mokinys po trijų kartų aktyvaus aiškinimo vis dar į jį neateina, tada aktyviai protinami „kažką jau vaikystėje praleidę“ mokinio tėvai. Neįvedę namuose taisyklių, nenubrėžę ribų, supainioję vaidmenis, apsileidę darboholikai su prastais charakteriais. Vadinasi, prieš atvesdami vaiką į mokyklą, tėvai turėtų iš anksto išsiaiškinti, kaip būtent turi atrodyti tos konkrečios mokyklos vaizdinyje idealus moksleivis, kuris nekeltų mokytojams rūpesčių? Tačiau kalba turbūt ne apie tai, o apie kartų ir vaidmenų konfliktą modernybėje, kurio pagrindinis žodis yra kaita, keitimasis.

Niekada daugiau nebus taip, kaip buvo „mūsų laikais“, kai buvome už neklusnumą klupdomi ant žirnių, per delną užplėšdavo liniuote, arba prilipdydavo skambų antausį. Panašu, jog su tuo – niekada – susitaikyti ir nebesidairyti į praeitį yra sunkiausia.

„Ar jūs suprantate, kad jūsų vaikas visiškai nesugeba rašyti?“ – dramatiškai klausia pradinukų klasės auklėtoja (kuriai liko paskutinieji metai iki pensijos) mamos, kurios vaikas dar tik pirmąjį mėnesį lanko mokyklą, neoficialiai vadinamą „verslininkų“.

„Tačiau būdamas trejų, jis atmintinai mokėjo „Trakų pilį“ ir „Grybų karą“ – bando apsiginti mama, kurios ausys girdi „jūsų vaikas yra neįgalus ir nemokytinas, kai išmokysite rašyti, tada galėsite pas mus atvesti“. Parėjusi namo ir pasidavusi mokytojos pedagogikai, ji iš savo pačios baimės vaikui išskleis visą arsenalą galimų ateities profesijų nuo šiukšliavežio iki kalėjimo prižiūrėtojo – nesimokymo atveju. Ir pati puls mokyti, per tris dienas nudirbdama mokytojos darbą, tačiau vaikas į mokyklą bus pristatytas jau mokantis rašyti.

„Ar supranti, ką tu jam padarei?“ – klausia tėvas, baksnodamas krepšinio kamuoliu prasikaltusiam svetimam vaikui per galvą. Vyro supratimu, linčo teismas yra pats teisingiausias nuosprendis „žiopliui“, mokykloje palietusiam jo vaiką pirštu. „Į snukutį nori?“ – klausia visu balsu prekybos centre tėvas aukštaūgio paauglio, turėdamas galvoje savo patirtį: „aš savo tėvo bijojau, o tu bijosi manęs dar labiau“ – todėl geriau neprasižiok.

„Sėdi per pamokas kaip grybas, nors intelektas kaip ministrų tarybos“, – praneša mokytoja tėvams, pareikalavusi atsirasti pas ją 7.30 val. ryto mokykloje. Tėvų darbo laikas yra ne jos reikalas. „Per dvidešimt mokytojavimo metų nesusidūriau su tokiu mokiniu, kaip jūsiškis, nes jis iš veido tikras šizofrenas, darykite išvadas“ – tokią medicininę diagnozę nustato mokytojas, tik kažin, ar pedagogas. „Čia mokykla, o ne universitetas ir man visiškai nerūpi, kad jis kuria konceptus, kai iš jo prašoma padaryti paprastą atsiskaitomąjį darbą, o jis nedaro“.

„Jūs ką, daltonikai? – juokais „nuleidžia“ savo kandžią repliką mokytoja, kai mokiniai vietoje raudonų megztinių pamiršę ateina apsirengę žaliais-mėlynais-pilkais, tačiau prisiklijavę lipdukus su užrašu „savaitė be patyčių“.

Prasidėjus pamokai, užrakinamos durys tam, kad pavėlavusieji bent penkias minutes mokiniai būtų neįleisti į kabinetą ir pažymėti kaip nedalyvavę pamokoje. Tai tik nuotrupos metodų, iš kartos į kartą taikomų tam, kad mokytojai susitvarkytų su išsigandusiais, užspiestais suaugusiųjų (ir mokykloje, ir namuose) vaikais, kurie oficialiai vadinami „nepilnamečiais“, nes jų – daug, o mokytojas – vienas.

Prieš gerą dešimtmetį smurto šeimoje prieš vaikus tema spaudoje dar buvo iš serijos „neneškime šiukšlių iš namų“. Pusbalsiu apie tai, kad vaikai patiria smurtą nebūtinai asocialiose, bet vidurinės klasės tėvų šeimose – kalbėjo vaikų krizių centro medikai.

Mokytojų nuomone, visos su mokiniais susiję netinkamo elgesio mokykloje problemos prasideda ir baigiasi šeimose, nors vaikai didžiąją savo laiko dalį praleidžia pamokose, t.y. mokykloje. Todėl pedagogų manymu, hiperaktyvūs, konfliktiški, nedėmesingi, nepaklūstantys mokyklos tvarkai moksleiviai turi būti nukreipiami pas socialinius darbuotojus (kurie mokyklose būna įdarbinami po keleto suicidinių atvejų) – psichologus – psichiatrus, prieš tai jau žodžiu diagnozavus „ligą“.

Ar tikimasi, kad užspeistas į kampą turės kam pasipasakoti dėl patiriamos mokykloje įtampos? Ar pasikalbės su socialine darbuotoja apie tai, kas vyksta jo šeimoje, kai tėvas nemoka būti tėvu, o mama – mama? Dalis tiesos tame yra, nes postkolonijinėje šalyje, turinčioje kolektyvinėje atmintyje agrarinės kultūros paveldą, vaidmenys tėvai-vaikai ir elgesys šeimose yra suprantami tradiciškai ir perduodami iš kartos į kartą. Panašiai iš kartos į kartą mokytojams perduodami pedagogikos būdai ir metodai, pasiteisinę ankstesnių kartų ugdyme „parodyk, Joniuk, prištą, o aš pasakysiu, ar tu jau tinkamas suvalgyti“, nes mokiniai privalo paklusti.

Natūralu, kad mokytojų pagarbą pelno geriausiai besimokantys, savaime susipratę dešimtukininkai-šimtukininkai, kurie tiksliai žino, ko jie atėjo į mokyklą. Mokytis, bet ne varnas gaudyti. Rytoj jie visi įstos į Oksfordus, Itonus ir bus tėvų pasididžiavimas, pedagogų bendro darbo vaisiai ir šalies pažibos. Tačiau šis tekstas ne apie juos.

Gali būti, kad diskutuoti, rašyti ir kalbėti apie nevykusią, nesveiką komunikaciją tarp mokytojų-moksleivių-tėvų, grįstą asmeniškumais, nekorektiškumu ir galop – diktatoriškomis nuostatomis – taip pat vis dar yra tabu? Paprasta apkaltinti vieną ir kitą pusę, parašyti dar vieną laišką iš serijos „vienos mokytojos dukters išpažintis“. Sprendžiant iš to, kad vis dažniau pasirodo mokinių – toli gražu ne „lūzerių“ balsas ir tiesa – uždanga po truputį skleidžiasi.

Visuomenėje apskritai trūksta diskusijos apie tai, ar mes mokame vieni su kitais bendrauti, kalbėtis viešoje erdvėje be įžeidimų, užsipuolimų, vertinimų ir etikečių klijavimo? Trūksta išskleistų konkrečių komunikavimo pavyzdžių – kaip mes tai darome – bendraudami vieni su kitais darbe, tarnyboje, parduotuvėje, gatvėje? Tam, kad situacija keistųsi, verta įvardinti pykčio ir agresijos kiekį visuomenėje, o paskui galvoti, ką su tuo žinojimu daryti.

Akivaizdu tai, kad suaugusiųjų – mokytojų ir tėvų – emocijos yra susijusios su jų pačių asmenine istorija ir patirtimi, kurią jie perduoda mokiniams/vaikams iš kartos į kartą. Tai gėdos kultūros, skurdo kultūros, kaltės kultūros išraiškos ir formos, dedančios pamatus žemai savivertei ir nevilčiai. Ir problemos sprendimas galėtų būti ne tik vis nauja švietimo reforma ar dinamiškas kitų šalių „gerosios patirties“ taikymas, vis keičiant ir gerinant programas, bet pagarbos vaikui – žmogui ir asmenybei – pareigos ir teisės įvardijimas. Sakysite, kad vaikai „šiais laikais“ ir taip turi per daug teisių? Ju nebegalima kritikuoti, pašiepti ir tyčiotis, kaip anksčiau, „mūsų laikais’? Šeimos santykių tyrėjai laikosi nuostatos, kad Lietuvoje nuo XIII a. vaikas šeimoje nebuvo vertybė, o tik papildoma „burna“.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Naktį namo važiavusi mergina patyrė siaubą: jis mane persekiojo lyg pamišęs (67)

DELFI skaitytoja pasidalijo labai ją išgąsdinusiu įvykiu, kai vidurį nakties automobiliu...

Idėja Lietuvai – visus veltėdžius siųsti į kariuomenę (31)

Kai išgirdau, kad grąžinami šauktiniai, pasipiktinau, ir piktinausi ilgai. Atrodė nesąmonė –...

Nelaimės Marijampolėje sukrėsta mergina: nesmerkime kaltojo (312)

Tikriausiai visi girdėjome dabar taip aptarinėjamą įvykį, nutikusį Marijampolėje . Aš...

Bijojau grįžti į Lietuvą, bet pokyčiai mane pribloškė (189)

Dažnai tenka skaityti neigiamus emigrantų atsiliepimus apie Lietuvą: „bananų šalis“,...

Atsakymas Sandrai Vilimaitei. Šiandien jie keistuoliai – rytoj genijai (5)

Lyg jau kažkur girdėta, skaityta, gal tai tiesiog pasikartojantis atsitiktinumas, gal pasirodė,...

Top naujienos

Po smūgio Karbauskiui – „valstiečių“ kirtis konservatoriams: minimos Langaičio, Kernagio ir Navickienės pavardės išlindo ir nauji LVŽS „skeletai“

Po to, kai Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ištyrė ir nustatė, kad rinkimų kampanijos metu...

Pravieniškių audite – skandalinga informacija apie nuteistųjų gyvenimą žiemą

Staiga kone perpus išaugusios komunalinio ūkio išlaikymo išlaidos, direktoriaus pavaduotojo...

Orai: artėja nauja šilumos banga (6)

Ketvirtadienį Lietuvos orus lems stiprėjantis aukšto atmosferos slėgio sūkurys. Kaip naktį, taip...

Gydytoja papasakojo, kaip geriausia gydyti pūslelinę: tepalai ir pleistrai – praeityje (96)

Tikriausiai ir jūs esate vienas iš tų, kuris asmeniškai jau susipažino su pūsleline ( herpės...

Taline puikiais įvarčiais pažymėtame Supertaurės finale triumfavo „Atletico“ (28)

Istorinis futbolo vakaras Estijoje neprisvilo: trečiadienį vakare Taline UEFA Supertaurės finale...

Šiaudiniškius siaubiančio vyro bijo visas kaimas: jis lyg tiksinti bomba (232)

Dar prieš kelis metus Šiaudiniškiuose gyvenantis Julius Švedas buvo pavyzdingas šeimos žmogus,...

Pakvietė į vakarienę restorane – išėjo su pirkiniu už 2 tūkst. eurų (238)

Kaip manote, kiek gali kainuoti pagalvė? O dvi pagalvės ir antklodė? Žurnalistų pagalbos...

Neringos Venckienės tėvas ėmėsi veiksmų: šį kartą dėl anūkės (505)

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) kalėjime kalinčios Neringos Venckienės tėvas kreipėsi į...

Sostinėje pareigūnai per Žolinių reidą ne tik baudė, bet ir teikė pirmąją pagalbą (10)

Trečiadienį, Žolinių dieną, pareigūnai Vilniuje vos spėjo suktis – baudė neblaivius,...

Į restoraną Vilniaus senamiestyje užsukusią moterį išgąsdino ne tik kvapas, bet ir vaizdas (30)

Restorane „Forto dvaras“, esančiame pačioje Vilniaus širdyje – Pilies gatvėje, su šeima...