aA
Dažnai pasiklausau per televiziją ar spaudoje matau pasisakančius ekonomistus Mauricą, Mačiulį, Vainienę, kurie postringauja apie kylančią ekonomiką ir žmonių pragyvenimo lygį. Taip ir norisi juos pakviesti: atvažiuokite, mielieji ekspertai, į provinciją ir pažiūrėkite, kaip ir iš kokių pajamų čia žmonės gyvena. Prašau, pabandykite išgyventi iš to apgailėtino atlyginimo, kurį gauna ar kurio netgi negali atgauti per 30 metų darbo stažą turintis žmogus.
Siuvėja
Siuvėja
© Sputnik / Scanpix

Nuolankesnio durniaus, kaip lietuvis, nežinau

Taip, turiu daugiau kaip 30 metų darbo stažą. Dirbau visą gyvenimą, daugiausia – Širvintose. Kurį laiką teko dirbti Vilniuje. Pasakysiu, kad tų laikų ilgiuosi su nostalgija. Nors tekdavo kasdien nuosavu automobiliu sukarti beveik šimtą kilometrų iki darbovietės, ten dirbdama paprasta valytoja jaučiausi, kad darbdavys mane vertina ir aš jam rūpiu. Aš darbdaviui buvau reikalinga gerokai daugiau, nei įmonei Širvintose, kuriai atidaviau pačius gražiausius savo gyvenimo metus. Kalbu apie įmonės „Lelija“ padalinį, kuriame turėto darbo nutariau atsisakyti dar rugpjūčio 8-ąją.

Kai pradėjau domėtis galimybėmis ir garantijomis, mane bandė sulaikyti: „Vitalija, gerai pagalvok, ką darai, kur tu tokiame amžiuje rasi kitą darbą?“.

Šie įspėjimai nesustabdė, nes nebegalėjau toliau taikstytis su darbo ir atlygio už jį tvarka įmonėje. Ir tai per ilgai kenčiau. Nuolankesnio durniaus, kaip lietuvis, nežinau.

Pranešusi, kad palieku darbovietę, buvau paprašyta dar padirbėti, kol įmonė baigs siūti užsakytą modelį. Paprašė gražiai, žmoniškai. Sutikau. Juk prašė savi žmonės, su kuriais dirbta tiek metų. Pamaniau: pakentėsiu dar pusantro mėnesio.

Esame netikę darbuotojai, nesugebame užsidirbti net minimalios algos
Iš darbo išėjau rugsėjo 24-ąją. Nors pagal įstatymus su išeinančiu darbuotoju turi būti atsiskaitoma, „Lelija“ paprašė dar palaukti – neva atsiskaitys iki rugsėjo 30-osios. Kur dėsies, palaukiau. Pasirašiau susitarimą. Tačiau nei rugsėjo 30-ąją, nei spalio 2-ąją mano uždirbtų pinigų negavau.

Mauricui, Mačiuiliui, Vainienei ta skola man (apie 900 Eur), ko gero, pasirodytų orus atlygis ir puikus įrodymas apie kylančią šalies ir piliečių gerovę. Esmė tik ta, kad tie, suapvalinkime, 900 Eur, – tai mano atlyginimas ir skola, susidariusi nuo metų pradžios. Atlyginimai padalinyje vėlavo nuo sausio mėnesio, tuomet buvo paprašyta atbuline tvarka už gruodį dovanoti atostogų dienas.

Tas dovanojimas tapo tradicija. Visus metus buvome penimi pažadais, kad gausime atlyginimus kaip visi normaliai dirbantys žmonės – sutartą dieną. Net tikėjome, kad tai tik laikina – galėsime ir atostogauti, kaip visi žmonės. Bet paaiškėjo, kad mes esame netikę darbuotojai, nesugebame užsidirbti net minimalios algos. Todėl ir turėtume dovanoti sukauptų atostogų dienas, kad jų sąskaita būtų kompensuojamas skirtumas iki minimalios algos, kurios pagal nustatytas normas mes neužsidirbame, bet kurią kiekvienam darbdaviui, žinia, privaloma mokėti.

Premjere, nekelkite minimalios algos!

Atrodo, premjeras yra pasakęs, kad minimalią algą galima mokėti tik už nekvalifikuotą darbą. Norėčiau premjero paklausti: ar siuvėja laikytina kvalifikuota darbuotoja? Ar darbas su įvairiomis siuvimo mašinomis yra kvalifikuotas? Ar gebėjimas atlikti įvairias operacijas yra kvalifikuoto darbuotojo požymis? Jei taip, tai mes turėtume gauti daugiau, nei minimalų atlyginimą. O ne dovanoti savo atostogas, kad susikauptų bent minimali alga.

Jei susitikčiau premjerą, turėčiau jam ir prašymą: nekelkite minimalaus atlyginimo, nes jį pakėlus, siuvykloje tuo pačiu pakyla normos ir trumpinamas operacijos laikas. Įdomu būtų išgirsti dar apie kokią panašaus profilio darbovietę, kur yra nustatytos normos. Kiek teko bendrauti su įvairių siuvyklų darbuotojomis, paprastai yra nustatyta operacijos kaina. Kiek padarei, tiek gavai. Žmogus pats žino, kiek gali ir nori padaryti, kiek uždirbo. Gali tobulėti, kad atliktų sudėtingesnę ir brangesnę operaciją. O jei tenkina minimumas, gali ir kilputes prisiuvinėti. Neimkite tai už gryną pinigą. Tai tik dėl pavyzdžio.

Tačiau ir minimalaus atlyginimo, kaip minėjau, laiku nesulaukdavome. Rugpjūčio 20 dieną „Lelija“ man sumokėjo 100 Eur už liepą. Rugsėjo 20 dieną gavau 100 Eur už rugpjūtį. Rugsėjo 27 dieną „Lelija“ sumokėjo dar 100 Eur už liepą.

Sakykite, ponai Mauricai, Mačiuli, Vainiene, kaip žmogui per mėnesį išgyventi už 200 Eur, net jei šie pinigai yra sumokami? Ak taip, juk yra dar 160 Eur per mėnesį vyro neįgalumo pensija, kurią jis gauna dėl patirto insulto. Su tokia diagnoze ir priešpensinio amžiaus, vyrui sunku rasti darbą, nors ponai Mačiulis, Mauricas ir Vainienė, ko gero, manytų kitaip. Panašiai manė ir tie, kas pasiuntė jį į persikvalifikavimo kursus. Tik nesijuokite: net su užsakytu taksi jis iš namų buvo vežiojamas į tuos kursus, vaišinamas kavute, gavo pluoštą sertifikatų ir pasiūlymą dirbti… apsaugos darbuotojo padėjėju. Kaip galima taip tyčiotis iš žmogaus, kuris sunkiai juda ir beveik nevaldo vienos kūno pusės?

Gal turiu nenustatytą protinę negalią, jei sutinku taip dirbti?

Nesėkmės gretinasi prie nesėkmių. Rugsėjo 28 dieną vyrą ištiko dar vienas insultas. Manau, prisidėjo visi tie išgyvenimai, visas tas chaosas ir finansinė aklavietė, kurioje atsidūrėme. Kišenės tuščios, o teko ieškoti galimybių, kaip ji nuvežti į ligoninę, kaip pasirūpinti tyrimais, kaip prižiūrėti ligoninėje, kaip aplankyti. Vos ne verkdama atėjau į siuvyklą prašyti man priklausančių pinigų, kuriuos buvo pažadėta sumokėti iki rugsėjo 30-osios. Neišvarė. Neišsijuokė. Jokiu būdu to neteigiu. Suprato. Bet skėstelėjo rankomis. Suprask, nėra tų pinigų. Ką mes galime padaryti…

Iš tiesų, ką gali padaryti, kai, manau, niekas iš dirbančių padalinyje nežino, kas jo laukia rytoj. Pasikalbėdavom apie tai prie pietų stalo. Situacija visiems darbuotojams panaši ir sunki. Manau, tik dėl vėluojančių ir mažų atlyginimų šį padalinį palieka žmonės. Kiek jau išėjo, bet negirdėjau, ar kas į jų vietą atėjo. Liko keliolika. Tarp jų neliko net elektriko, mechaniko, kas galėtų derinti ir remontuoti siuvimo mašinas.

Nesu iki galo tikra dėl to, bet per pietus liūdnai pajuokaudavome: „Lelijoje“ dirba tik neįgalūs žmonės ir pensininkai. Kadangi nesu nei neįgali, nei jau pensininkė, su ironija prisipažindavau, kad esu viena, kuri neišgyvena iš minimalios algos. Gal turiu nenustatytą protinę negalią, jei sutinku taip dirbti?

Už ką ir ką pilti į baką?

Negaudama atlyginimo, ieškau būdų, kaip atvykti į darbą, už kurį mėnesiais laukiu dalies atlyginimo. Ieškau, iš ko pasiskolinti pinigų, kad galėčiau išgyventi, kol įmonė teiksis sumokėti tai, ką uždirbau ir už ką dovanojau savo atostogų dienas. Autobuso vairuotojo juk nepaprašysiu, kad į darbą vežtų mane už dyką, nors kitos įmonės randa tokių galimybių ir savo darbuotojus net į kitus rajonus iš Širvintų vežioja nemokamai. Pagaliau, ne visada dar ir atvažiuosi į darbą autobusu 7 val. ryto. Pradedame dirbti tuo metu, kai autobusai iš Vilniaus dar negrįžta. Reikia prašyti kaimyno ar važiuoti savo automobiliu. Tik ką įpilti į baką, jei atlyginimo negauni. Juk neatsuksi dangtelio ir bakan nepri…

Ačiū Dievui, turiu sukaupusi pakankamą stažą, kad gaučiau bedarbio pašalpą. Mielai ta galimybe pasinaudosiu ir iš valstybės pasiimsiu viską, kas man priklauso. Tada, žiūrėk, ateis laikas, kai galėsiu pretenduoti į išankstinę pensiją. Sako, prarasiu dalį pensijos. Reikės geriau pasidomėti, kiek nukentėsiu. O gal geriau kažkiek atiduoti, ką sąžiningai užsidirbai per tris dešimtmečius, nei dirbti „nekvalifikuotą“ darbą už dovanojamas atostogas, o paskui to atlygio lauktum mėnesių mėnesiais. Ir dar kasdien girdėtum, jog esi toks netikęs darbuotojas, kad neužsidirbi net minimalios algos.

Taigi, ponai Mauricai, Mačiuli ir Vainiene, labai norėčiau, kad pareikštumėt savo autoritetingą nuomonę ir dėl to.

Vitalija Golubavičienė

P. S. „Širvintų krašto“ redakciją apie Vitalijos Golubavičienės išsakytus priekaištus supažindino įmonę „Lelija“, paprašė komentaro, tačiau jo iki vakar dienos, kai buvo rengiamas laikraštis spaudai, negavo. Skaitytoja redakciją informavo, kad spalio 7-osios pavakarę ji buvo iškviesta į Širvintų padalinį, su ja buvo atsiskaityta. Pasak buvusios darbovietės, jai parodė „Lelijai“ mūsų siųstą pasiteiravimą bei paprašyta kažkaip šią situaciją užglostyti. Vitalija Golubavičienė sakė, kad savo minčių atsisakyti neketina.

Turite daugiau informacijos šia tema?
O gal norite pareikšti savo nuomonę?
Pasidalinkite ja su DELFI skaitytojais
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(156 žmonės įvertino)
4.6346

Mokytoja išdavė blogiausias nuotolinio ugdymo suktybes: prašau, nekreipkite dėmesio į mokinių rezultatus (155)

Dirbu progimnazijoje mokytoja. Aprašau tai, kas vyksta. Rašau „mes“ ir „mums“, nes nuolatos...

Vyro vaikystės prisiminimas tirpdo širdį – dabar taip auklėja ir savo sūnų (4)

Vaikystėje gyvenome paprastai. Ilgai neturėjau mobiliojo telefono, kompiuterio, o mano plastikinių...

Po 20 metų nevaisingumo pagaliau pavyko pastoti: sakau tai kitoms su šia baisia diagnoze susiduriančioms moterims (50)

Esu moteris, kuri dvidešimt metų negalėjo susilaukti vaikų. Nesibaigianti kova, daužant galvą į...

Taip šeimos sukurdavo tobulą šventę – turime ko pasimokyti (23)

Seniai, labai seniai, kai žiemos būdavo ilgos, šaltos ir snieguotos, tolimame Juodkiškių kaime,...

Slaptas laiškas užaugino moteriai sparnus: mano santuoka buvo drungna (11)

Buvo šventinė diena, todėl akivaizdu, kad laiškas, kurį tą rytą gavau, nebuvo atsiųstas...

Top naujienos

Po policijos kratos paaiškėjo tamsios vilniečio paslaptys: jaučiau atsakomybę dėl savo vaikų (32)

Vilniaus policijos pareigūnų vizitas jaunos šeimos namuose kaip reikiant sutuoktiniams sukėlė...

Kaip šeši broliai ir jų liūtai sėjo siaubą visame regione: tyrėjai iki šiol nespėja skaičiuoti aukų (40)

Tai buvo šeimynėlė iš pragaro. Daugelį metų (iki praėjusios vasaros) broliai Kani savo...

Pirmasis Astravo AE blokas atjungtas nuo tinklo

Dėl įsijungusios apsaugos sistemos šeštadienį nuo elektros tinklo atjungtas pirmasis Astravo...

Kitokio sprendimo būti negalėjo: „Rytas“ po dar vieno fiasko atleido Kairį Gudelio komentaras (71)

Iš dviejų turnyrų – FIBA Čempionų lygos ir Citadele-Karaliaus Mindaugo taurės – per savaitę...

Netrukus Europos valgiaraščius užplūs vabalai: ES tarnyba uždegė žalią šviesą (63)

Vabzdžiai ką tik priropojo truputį arčiau europiečių lėkščių. Džiovintas geltonas didysis...

Naują knygelę vaikams pristatantis Selemonas Paltanavičius: man sako, galvoji ne taip, kaip visi suaugę žmonės

Šitokio baltumo ir šitokio gražumo snieguoti rytai, kokius visi išvydome šią savaitę –...

Jogintė Užusienytė | D+

Užburtas ratas – nori rūpestingo vyro, bet vis tiek traukia „blogiukai“: kokius vyrus savo aistroms renkasi moterys (2)

„Vyras, su kuriuo bendrauju, yra labai geras, tačiau traukos jam nejaučiu“, – turbūt...

Kėdainietė Alina vos nemirė nuo koronaviruso: 10 dienų buvo kritinės (177)

Kėdainių ligoninėje gydomi tik itin sunkiai koronavirusu sergantys pacientai. Laimė, kad...

7 mažai kam žinomi Egipto stebuklai

Egiptas – viena iš tų šalių, kurios pavadinimas kaipmat asocijuojasi su simboliais –...

Laisvalaikio kostiumai per karantiną šovė į aukštumas: kokį pasirinkti ir ar legalu eiti su treningu „į žmones“? (33)

Karantinas gerokai pakoregavo mūsų garderobą ir net parduotuvių asortimentą – viena...