Grįžau iš Stambulo tik prieš keletą mėnesių. Iš miesto, kuriame man garbė teko kurį laiką gyventi atvykus pagal studentų mainų programą. Vis nesuradau laiko ir įkvėpimo aprašyti turistinio įspūdžio, dalykų kurie stebino, džiugino, žavėjo arba stulbino. Minčių parašyti straipsnį ta tema buvo, bet stebint dabartinę situaciją, matant nusiaubtas gatves, kuriomis teko vaikščioti kasdien, objektus prie kurių gyvenau, deja, tenka kalbėti visai kitaip ir perteikti įspūdžius, kurie nebuvo tokie džiuginantys.
© Scanpix

Kas krito į akis?

Taigi, pirmas nustebinęs dalykas tai ne tik miesto dydis ir žmonių minios, bet ir policijos būriai. Pagrindinėse gatvėse jų siaubingai daug ir turiu omeny ne paprastus patrulius ar kelių policiją. Daugybė automatiniais ginklais ginkluotų pareigūnų, riaušių policija, šarvuoti automobiliai lyg nuolat kažko budintys ar laukiantys. Priežastis paaiškėjo vėliau, tai lyg prevencija prieš gan gausius protestus tose vietose. Protestai įvairiausiomis temomis, nuo pasisakančių už mokytojų algų kėlimą iki prieš karo veiksmus su Siriją. Policija budėjo nuolat, o kartais netgi būdavo juokinga, kad jų skaičius viršija pačių protestuotojų negausų būrelį.

Prie apsaugos prisideda ir civiliais apsirengę žmonės nuolat perduodantys informaciją per radijo ryšio įrangą. Tai stebino nuo pirmos dienos ir pamažu pradėjau suvokti, kad vis dėlto Turkija dar nėra ta šalis kuriai demokratinės idėjos būtų svarbiausios, o svajonė įstoti į ES tik tolima neįgyvendinama svajonė. Dėl noro „apsaugoti“ visuomenę nuo neteisingų minčių, bereikalingos kritikos, visi protestai yra slopinami jėgos struktūrų. Kurį laiką tai sėkmingai sekėsi vykdyti. Visgi, matant tai, kas vyksta šiandien, kokius slopinimo būdus jėgos struktūros naudoja, tik patvirtino mano nuojautas, idėjų proveržis nesustabdomas, o būdai jį sustabdyti tampa vis brutalesni ir ciniškesni.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Apie gilumines problemas pakalbėsiu vėliau. Šiandienos atskaitos tašku (greičiau pretekstu) pradėjusiu nenumaldomą protestų bangą buvo Taksimo aikštė ir parkas prie jos. Nežinantiems, Taksimo aikštė yra visiškam Stambulo centre, šalia kurios žaliuoja nedidelis parkas (beje, vienas iš nedaugelio Stambule), į pačią aikštę remiasi ilga pėsčiųjų gatvė (Istiklal Caddesi), kurioje gausų kavinių, pasilinksminimo vietų, garsių firmų ženklų parduotuvių. Iš esmės tai viena populiariausių ne tik turistų, bet ir pačių Stambulo gyventojų vieta.

Būtent čia (aikštėje ir gatvėje) vyksta daugiausiai protestų, demonstracijų, piketų. Būtent čia koncentruojasi ir didžiausi policijos būriai. Taigi, šią aikštę su visu parku vyriausybė nutarė nušluoti nuo žemės paviršiaus, pastatyti prekybos centrą, netgi įrengti transporto mazgus po žeme (Taksimas taip pat ir pakankamai transportu apkrauta Stambulo sritis), žodžiu, toliau kurti modernaus besivystančio miesto įvaizdį. Man vėlgi iškilo klausimas, kaip taip lengvai galima nubraukti dalį istorijos, neatsiejamą Stambulo dalį, kuri jau beveik šimtą metų sudaro Stambulo urbanistinį peizažą. Dalis, kuri yra mėgiama tiek pačių miestiečių, tiek svečių. Kodėl? Investicija į ateitį? Ciniškas valdžios požiūris? Drastiški verslo interesai? O gal dar vienas būdas sunaikinti likusią terpę opozicijai išreikšti savo požiūrį (tokią versiją irgi girdėjau)?

Konkretaus atsakymo negavau, spėju, kad visose versijose yra dalis tiesos. Stebino ir tai, kad patys Stambulo gyventojai pakankamai pasyviai reagavo į šiuos valdžios sprendimus (informacija apie permainas žinoma jau gana seniai), valdžios propaganda kažkuria prasme veikė. Nemačiau, kaip šis procesas vystėsi toliau, bet akivaizdu, kad interesas objekto apsauga augo ir išaugo iki pakankamai didelių akcijų, beje, taikių, kurios tapo lyg valdžios lakmuso poperėliu, atskleidusiu tas piktžaizdes,kurios vis dar nebuvo užgijusios. Sprogo formaliai detonuota, bet vis dar veikianti ir tiksinti bomba. Drastiškas susidorojimas su taikiais protestuotojais išaugo į visuomenės laukiančios realių permainų protrūkį.

Tiesa, užmiršau paminėti, kad pačiame Taksimo aikštės viduryje stūkso Respublikos paminklas, įkūnijantis tas pagrindines Turkijos idėjas, kurios įprasmina ją kaip valstybę. Centrinė paminklo figūra – Mustafa Kemalis Atatiurkas.

Kas tas Atatiurkas?

Tai dar viena Turkijos keistenybė, vertusi gūžčioti pečiais ir kartais su šypsena žvelgti į šį savotišką turkų kultą. Juokais netgi praminiau Stambulą kačių (kurių mieste be proto daug) ir Atatiurkų miestu. Atatiurkų čia iš tiesų daug: visokių formų ir temų paminklai (su vaikais, su knygom, su arkliu ir t.t.), praktiškai kiekvienoje įstaigoje kabantys portretai su vyriškiu (kartais ūsuotu, kartais jaunu, kartais senu) žvelgiančiu į tave giliom atrodo kiaurai skrodžiančiom akimis. Ir visa tai Atatiurkas.

Nors esu dar pakankamai jaunas, dar menu paskutines Sovietų imperijos dienas ir ant kiekvieno kampo stūksančius praeities vaiduoklius. Todėl toks asmens kultas (kuris mūsuose eina vis giliau į praeitį ir užmarštį) kėlė dviprasmiškus jausmus: kaip ir Turkijos kultūros dalis, bet šitas aklas garbinimas (iš esmės neigiamai garsiai atsiliepus apie Atatiurką, galima sulaukti ir rimtų problemų) ir stebino, ir juokino, ir netgi piktino. Pradžioje maniau, kad tai tik praeities reliktas, vyresnės turkų kartos prisiminimas ir garbinamas jis yra toje vyresnių turkų terpėje. Visgi ilgainiui suvokiau, kad garbinamas jis tiek senimo tiek jaunimo, beje, dažnai netgi pernelyg fanatiškai, taigi kultas yra pakankamai gajus.

Kodėl? Mustafa Kemalis Atatiurkas - pirmasis Turkijos prezidentas, Turkijos respublikos steigėjas, gyvenęs XX a. I p., buvusią proislamišką sultonų valdomą Otomanų imperiją pavertęs sekuliaria, demokratiniais principais grįsta valstybe. Taigi, tai lyg ir persona atstovaujanti vakarietišką, modernią kultūrą. Net ir nepaisant kokiomis priemonėmis tai pasiekta: pakankamai autokratiškas lyderis (Atatiurkas reiškia Tautos tėvas), sunaikinta ilgaamžė kultūra (ir raštas), pagaliau ir kaltinimai Atatiurko prisidėjimu prie armėnų genocido neleidžia šio veikėjo vertinti vienareikšmiškai. Vis dėlto daugeliui turkų (net jei jie ir nėra fanatiški Atatiurko gerbėjai) jis išlieka kaip tas vienintelis demokratijos simbolis į kurį jie gali remtis ir jo asmuo tampa vienijančiu veiksniu pakankamai susiskaldžiusioje Turkijos visuomenėje.

Atatiurkas – demokratijos simbolis, skydas prieš autoritarizmo ir islamiško fanatizmo augimą, o paminklo (kuris dar ir vadinasi „Respublika“) sunaikinimas yra lyg ir simbolis tos nenumaldomai griaunamos Turkijos demokratijos.

Kas demokratiją griauna?

Pagrindinis daugelio turkų (bent jau Stambule) problemų šaltinis ir Respublikos (kuri įkūnija visas trokštamas vertybes) priešas – dabartinė vyriausybė ir jos viršūnėje sėdintis premjeras T. Erdoganas. Turkų požiūrį į jų turimą valdžią teko matyti ir savo akimis – spalio mėnesį švenčiant Respublikos dieną, lankiausi Azijinėje dalyje (kaip žinia, Stambulas yra vienintelis pasaulio miestas ant dviejų žemynų Azijos ir Europos) šešių kilometrų ilgio Bagdado gatvėje. Ir tokio šventimo mes, lietuviai (ypač pastaraisiais metais aštrėjančiose problemose dėl nacionalistų eitynių ir draudimų sostinėje) galėtumėme pasimokyti.

Buvau pačiame gatvės gale, kurios pradžioje turėjo būti koncertas, fejerverkai. Nei to, nei ano nepamačiau, nes per žmonių minią prasibrauti buvo neįmanoma. Minia buvo milžiniška, sudaryta iš visokio amžiaus Turkijos piliečių, kurie nekreipė dėmesio nei į tavo tautybę, nei odos spalvą nei kitus aspektus. Žmonės tiesiog buvo kartu, šventė, juokėsi dainavo. Gatvė skendėjo raudonai baltų vėliavų jūroje ir niekam nerūpėjo nei koncertai nei kitos pramogos. Vaizdas įspūdingas, to nesu matęs ir tai iš tiesų sužavėjo.

Žinoma, netrūko ir Atatiurko portretų ir politinių šūkių, ilgainiui viskas tapo panašu į masinį opozicijos mitingą, su antivyriausybiniais šūkiais, opozicionierių dainomis. Bet tai nebuvo politinė demonstracija, žmonės šventės fone reiškė savo politinę valią, kurią dar labiau sustiprino valdžios ketinimai tokias eisenas apskritai uždrausti ir palikti tik oficiozinius renginius. Vis dėlto net šiuo atveju ji neišdrįso pasipriešinti daugiatūkstantinei miniai ir šventė (šįkart) pavyko.

Tai kuo gi žmonės nepatenkinti? Erdoganas valdžioje jau nuo 2003 m. ir nors įvedė kelias demokratines reformas, jo valdymo strategija greitai pasuko dalinio autoritarizmo link, su stipria prezidentine valdžia, laisvos spaudos varžymais, opozicijos spaudimu. Prie nepasitenkinimo prisideda ir sunkėjančios ekonominės sąlygos po krizės. Vis dėlto labiausiai turkus erzina jo proislamiškumas ir per didelis religijos propagavimas. Turkai save laiko sekuliariais ir to aktyviai siekia, o islamiškumo apraiškos iš valdžios pusės vis stiprėja. Taigi tai turkus pakankamai erzina ir neapykanta valdžios atžvilgiu stiprėja. Todėl pastarųjų dienų įvykiai, kai parko gynėjai buvo brutaliai išvaikyti, tebuvo kibirkštis padegusi parako statinę ir išleidusi tą neapykantą į laisvę. Taip, žmonės formaliai kovoja už parką, už Taksimą, už žalią miestą. Vis dėlto tai tik ilgai išlaikyta kova prieš valdžią, prieš grubius jėgos struktūrų veiksmus (pasak kai kurių šaltinių jos naudoja draudžiamus cheminius mišinius, užpuldinėja paprastus praeivius, vaikus, turistus) ir ta kova tapo atvira ir beatodairiška.

Kas vyks toliau?

Sunku pasakyti, kuo šie, vieni didžiausių pastarųjų dešimtmečių protestai baigsis. Aišku, Erdoganas nenusileis ir galima tikėtis dar stipresnio jėgos panaudojimo „tvarkai įvesti“, o protestus sutramdžius rėžimas tik dar labiau sustiprės, nors kažkokių nuolaidų bus suteikta. Toks scenarijus labai realus, nors aš asmeniškai to visai nenorėčiau. Bet kuriuo atveju, net ir tada turkai jau bus išreiškę savo valią ir sprogstamoji jėga nebus niekur dingusi. Kitą vertus, jei jie ir toliau laikysis savo principų (o protestai jau persimetė ir į kitus miestus) tikslo galima pasiekti, baisiausia, kad visa tai nepavirstų į visišką suirutę ar net (pagal kai kurių prognozę) į civilinį karą, nes valdžios šalininkų taip pat yra daug (tiesa, jų dauguma ne didžiuosiuose miestuose). Toks scenarijus būtų labai liūdnas ir įvestų Turkiją į gilią krizę. Vis dėlto, kaip bus ateityje kol kas neaišku, bet dar yra šiandien. O šiandien žmonės kovoja, kovoja ne tik jaunimas, ne tik demokratai, kovoja visi, kas trokšta teigiamų permainų. Man, deja, viską tenka stebėti iš šono ir tik mintyse kartoti „Laikykis, Turkija!”.

Pabaigai tik noriu pasakyti, kad nesu nei profesionalus politinis apžvalgininkas, nei gerai išmanantys Turkijos politiką, todėl straipsnis gavo gana subjektyvus ir paremtas emocijomis. Vis dėlto dalį tos dvasios teko pajusti ir man pačiam, todėl abejingas likti negaliu. Aktyviai seku įvykių eigą, tiek pasaulinėje žiniasklaidoje (Lietuvoje, deja, tam, kaip visada skiriama švelniai tariant mažai dėmesio), tiek socialiniuose tinkluose.

Gaudau kiekvieną žodį iš draugų likusių Stambule, su kuriais irgi susisiekti tampa komplikuota (internetas, girdėjau, taip pat blokuojamas), suprantu, kad vyksta kažkas kas pagaliau gali pakeisti žmonių sąmonę ir priartinti Turkiją (kurios dalelė manęs nuolat yra ten) prie tų tikslų kurių tie žmonės trokšta. Bent jau kad kylanti revoliucija pareikalaus kuo mažiau aukų...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Septyniolikmetis suskaičiavo: verslą geriau kursiu užsienyje (52)

Verslas – įdomi ir pilna iššūkių veikla. Jis gali mano tikslus ir idėjas paversti realybe. Aš...

Pažįstamo atsiųsta nuoroda paskatino susimąstyti: Lietuvoje tik dirbdamas visą parą, uždirbsi kaip užsienyje? (58)

Vienas geras mano rusakalbis bičiulis į protingą mano telefoną atsiuntė Rusijos žiniasklaidos...

Mergina ar kompiuteriniai žaidimai? Jaunuolis priėmė sunkų sprendimą (154)

Niekada negalvojau, kad man taip gali nutikti. Aš turiu priklausomybę kompiuteriniams žaidimams....

Siūlo pertvarkyti darželių valdymo sistemą – kiekvienam mikrorajonui po vieną vadovą ir pavaduotoją (45)

Kadangi dabar visi, kas netingi siūlo idėjas Lietuvai, tai nutariau ir aš prisidėti prie...

Pensininkas nusivylė teismo nutartimi: ir toliau skriaudžiami vargingieji (7)

Civilinė byla, pinigingas ieškovas (draudimo bendrovė), vargingai gyvenantis atsakovas (pensininkas).

Top naujienos

Tikimybė, kad atrasime ateivių pėdsakus, yra (61)

Prieš savaitę praėjęs penktadienis ir dar 13-ta diena – puikus metas pasvarstyti apie tai, kas...

Pirmą kartą pas darbdavius atėję jaunuoliai nesikuklina: vardija neadekvačias sumas (172)

Pirmojo darbo ieškančių jaunuolių lūkesčiai dažnai būna nepamatuoti, o algos jie tikisi...

Gyvai / NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“

NBA čempionato rungtynės: „Cleveland Cavaliers“ - „Milwaukee Bucks“.

Savaitgalio orai: vieną dieną lietus, kitą – vėsa ir saulė

Priešaky – dvi kontrastingos savaitgalio dienos. Šeštadienio naktį šalyje pradės lyti, tiesa,...

Iškėlė versiją, kodėl dingo baikeris: viskas prasidėjo dar vasarą (451)

Mįslingai dingusio baikerio Aivaro Kilkaus draugai ir artimieji surėmė pečius su policijos...

Š. Jasikevičius: kovojome, tačiau taktiškai tai buvo absoliutus košmaras (13)

„Jei sąžiningai, sunku rinkti žodžius. Tai buvo kažkoks taktikos susitarimų nevykdymo...

Sprendžiamas 17-os „Rimi“ ir „Iki“ parduotuvių likimas (80)

Konkurencijos tarybai leidus susijungti prekybos tinklams „Rimi“ ir „Iki“ , bendrovės...

Su vyru bengališką kebabinę įkūrusi lietuvė: pradžia buvo lyg ėjimas užminuotu lauku (210)

Lietuvė Jolita Aktar ir jos vyras, bengalas Faridas Aktaras šiandien yra ne tik laiminga šeima, bet...

Liberalų agonija: laikinuoju pirmininku patvirtino E. Gentvilą, bet ir dėl to skraidė žiežirbos (312)

Penktadienį susirinkusi Liberalų sąjūdžio valdyba priėmė pirmininko Remigijaus Šimašiaus...

Šiaulių arenos gimtadienyje – ir A. Šedžius: atvyko ne su žmona (113)

Penktadienio vakarą Šiauliuose skambėjo dainos ir sveikinimai. Dešimtmečio jubiliejų...