Daugelyje pasaulinių religijų laisva žmogaus valia yra kertinis akmuo. Žmogus, pasak jų, yra laisvas apsispręsti, ką daryti su savo gyvenimu. Viskas priklauso tik nuo laisvo žmogaus apsisprendimo.
Tai yra fikcija. Tiesa, graži fikcija. Nei dėl savo pasiekimų, nei dėl savo nesėkmių žmogus nėra kaltas. Pažiūrėkime medicininę statistiką.
Pvz., viena baisiausių visų laikų ligų yra šizofrenija - sunkiausio jos formos veda prie visiškos žmogaus invalidumo, o pagal visus duomenis šizofrenija sergantys žmonės 1 atveju iš 10 gyvenimą pabaigia savižudybe (palyginus su dešimteriopai mažesniu rezultatu tarp nesergančių šia liga žmonių).
Jei yra homozigotiniai dvyniai ir jei vienas iš jų suserga šia baisia liga, tai kitam susirgti tikimybė yra arti 80%. Dažniausiai ir kitais atvejais pasireiškia šiokie ar tokie negalavimai, kurie žymiai sumažina žmogaus gyvenimo kokybę. Pagalvokime - 80%. Tad kur čia laisva žmogaus valia?
Anot laisvos žmogaus valios koncepcijos, žmogus yra pats savo likimo kalvis. Matyt, kažkas čia ne taip. Dar juodesnė statistika yra kitos psichinės ligos - bipolinio sutrikimo - atveju.
Paveldimumas čia dar didesnis. Kita psichinių klasė (tai jau nuo gimimo esančios ligos) yra psichopatijos arba, kaip dabar priimta vadinti, asmenybės sutrikimai. Tai charakterio būdas ir jį pakeisti yra labai sunku, jei išvis įmanoma.
Turbūt jums ne vienam vaikystėje teko turėti draugų, kurie jau vaikystėje garsėjo savo žiauriais poelgiais, vagystėmis ir kitais prasižengimais. Aš irgi tokį draugą turėjau. Jau tada visi žinojome, kad jis "blogas vaikas".
Nenuostabu, kad jis dabar už nužudymą sėdi kalėjime. Taigi jo ateitį įtakojo genetika ir auklėjimas, ir abu juos jis perėmė iš tėvų. Jokios laisvos valios!
Tad sakyti, kad jis kaip asmuo yra kaltas dėl savo nusikaltimų, mano manymu, negalima. Jis kaltas teisiškai ir kurį laiką turi būti izoliuotas nuo visuomenės (arba gydomas), bet morališkai jis niekuo nėra kaltas.
Ta pati tiesa galioja visiems nusikaltėliams, taip pat ir prasikaltusiems dėl seksualinės žalos. Turiu galvoje jų teisinį, bet ne moralinį kaltumą.
Tokiu būdu ir klausimas dėl mirties bausmės pasidaro ne toks paprastas. Jei žmogus nėra kaltas dėl nusikaltimo morališkai, tai jokios minties apie mirties bausmę jau būti negali - tai nieko neišspręs, o tik parodys, kad mes patys bijome jų vietoje atsidurti.
Tokiems žmonėms reikia padėti, o ne stengtis juos išstumti. Yra vilties, kad mokslui ir medicinai progresuojant bei visuomenei bręstant ateityje klausimų dėl mirties bausmės visai nebekils. Ir Europa tai suprato. Mano manymu, metas tą suprasti ir Lietuvai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!