Ilgas ir krebždančio jaudulio kupinas būdavo laukimas to vakaro, kada Tėtis pareis su snieguota eglele. Laukdavo ta stebuklinga Eglutė papuošimo akimirkos. Žaisliukai buvo išlikę dar nuo Smetonos laikų. Stiklo karoliukai, trapūs burbuliukai, visi turėjo savo istoriją.
Viskas būdavo tikra. Ne plastikinis laukimas, kada ką suvartoti. Aš nenoriu plastmasės.
Dar liko keli Močiutės burbuliukai ir Tėčio mėgta žvaigždė. Kūčios tebūnie prie tuščio stalo. Bet padėkosiu Gyvenimui už tai, kad jis toks gražus. Ir už tai, kad netapau plastiko vartotoja.
O kaip matome, mūsų parduotuvės tik tai ir siūlo. Taip pat jau nuo lapkričio vidurio esame maitinami reklamomis, kad tik daugiau, brangiau pirktume.
Per anksti, bet su šventėmis, mielieji. Svarbiausia, tikromis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!