Prieš santuoką ir vaikus ir aš visada sakiau, kad neištikimybės niekada neatleisiu, siųsiu tą žmogų kuo toliau... Dabar poziciją esu pakeitusi – niekada negali sakyti, kad darysi vienaip ar kitaip, kol toje situacijoje nepabuvai. Geriau iš viso patylėti. Sulaužiau savo tvirtą įsitikinimą. Gyvenu ir toliau su žmogumi, kuris mane labai įskaudino.
Tad grįžkime prie istorijos. Prasidėjo ji, kaip ir visos, labai gražiai. Jo dėmesio ir atkaklumo dėka buvau užkariauta ir labai įsimylėjusi. Po to pirminė aistra išblėso, bet atsirado meilė, prisirišimas prie žmogaus, jis man buvo brangus.
Nesėkmingai susiklosčius verslo reikalams jis nusprendė išvykti dirbti į kitą miestą. Aš, užbaigusi visus darbus savo mieste, turėjau važiuoti pas jį. Delsiau. Gal buvo ir kitų priežasčių (psichologai padėtų jas atrasti), tačiau tuo metu teisinausi sau, kad esu atsakingas žmogus ir negaliu visko taip paprastai mesti. Užbaigsiu viską ir išvažiuosiu. Sunku būdavo kiekvieną savaitgalį atsisveikinti...
O paskui sužinojau, kad laukiuosi... Nenorėjau išvažiuoti į miestą, kurio visiškai nepažįstu, būti toli nuo šeimos, draugų. Jis taip pat negrįžo būti su manimi tuos 9 mėnesius. Tad auginau pilvą viena. Nieko, juk mes, moterys, stiprios, tiesa? Nežinau, ar atleidau jam ir už tai...
Susituokėm, nes aš norėjau. Taip, AŠ... Na, o gimus vaikui jis grįžo. Smagu, labai reikėjo jo paramos. Mums grįžus iš ligoninės jis išvyko parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo. Buvom vienos porą naktų... Ir vieną savaitgalį, kai vaikui buvo mėnuo, pasiknisau jo „Skype“ kontaktuose, kadangi jis pamiršo jį išjungti. Žinoma, kad pati buvau kalta, kad lindau. Ką norėjau, tą ir radau, taip? Mergina dėkojo už padovanotą gėlę, bet sakė, kad jis turi žmoną ir vaiką ir ji nebenorinti būti meilužė, tada jis paklausė, ar ji nebenorinti susitikti, tai ji pasakė, kad nori...
Tą akimirką pasidarė silpna, viskas sudužo, ašaros pasipylė. Nusprendžiau, kad jis į namus nebe įeis. Užsirakinau iš vidaus, tačiau jis sugebėjo atsirakinti... Puolė atsiprašinėti, maldauti atleisti. O aš, kai sužinojau, kad grįždamas iš kito miesto arba važiuodamas atgal jis dar užsukdavo pas ją... Atrodė, kad sprogsiu! Nesugebėjau jo išvyti. Jei durys nebūtų atsirakinusios, kažin, kaip būtų buvę toliau...Nekenčiau jo, nekenčiau savęs už aklumą...
Bet mes vis dar kartu. Skausmas nurimo, tačiau niekad jam neatleisiu. Ir sau. Už silpnumą, už tai, kad leidau likti. Labiausiai skaudu, kad jis išdavė ne tik mane, bet ir mūsų vaiką...
Taip, čia istorija iš mano pusės. Žinau, kodėl jis mane išdavė. Taip, aš pati kalta. Galit nesivarginti manęs kaltinti ar teisti, suprasti ar pasmerkti jį. Bet tai nekeičia fakto, kad išdavystė – labai skaudi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite patarti ar pasidalinti savo pasakojimu? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pažintis“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: