Aš kilusi iš paprastos šeimos. Esame kultūringi, apsiskaitę, mokslus irgi baigiau. Tėvai nebuvo turtuoliai, daug ko negalėjome sau leisti, nors basa irgi nevaikščiojau. Mano darbo srityje irgi nėra didelių atlyginimų – tokia sfera, kurioje gauni truputį mažiau negu vidutinis atlyginimas, bet dirbi su pagalba kitiems žmonėms ir galimybė panaudoti tam savo žinias suteikia pasitenkinimo.
Vyras – iš visai kito pasaulio. Jo šeima jau buvo visai neblogai uždirbanti, žinau, kad vaikystėje vyko su tėvais į Legolendą, o studijuodamas gyveno nuomojamame bute, ne bendrabutyje. Jo darbas irgi atneša didesnį uždarbį nei maniškis, bet aš kuo galiu jam padedu ir namie sudarome vienas kitam sąlygas pailsėti kiekvienam nuo savo darbų, pasilepiname savaitgaliais.
Kai susipažinome, nenorėdavau priimti dovanų arba kad tik jis visada mokėtų už vakarienę. Stengdavausi suorganizuoti ir tokių pramogų, kad jos nekainuotų arba nupirkdavau bilietus į teatrą iš anksto (iš anksto perkant – pigiau) ir artėjant laikui jam padovanodavau.
Pradėję kartu gyventi buitį kūrėme irgi kartu. Kai pirkdavome buitinį prietaisą, mokėdavo vaikinas ir tada rinkdavosi gal brangesnį. Bet kai reikėjo atsinaujinti indus, įrankius, aš nupirkau juos, kad ir kuklesnius, pagal savo galimybes. Gali keistai atrodyti, bet būdami skirtingų finansinių situacijų niekada nesame apie finansus susibarę.
Vestuvių šventė buvo neišpūsta, bet graži, aš irgi prisidėjau iš savo santaupų, viską kūrėme kartu. Manau, kad jis apie tai užsiminė savo mamai – gal iš kalbos išėjo. Kai ji sakė kalbą, jau buvo apšilusi... Pirmiausia pasveikino mus, pasakė tą gražiąją tosto dalį.
„O labiausiai mano širdis džiaugiasi, kad kol kas naujoji marti neatrodo kaip išnaudotoja! Nes studijų metais buvo aišku, kad mergaitės tik norėdavo ištrūkti iš bendrabučio, cha cha cha... Dar pažiūrėsim, kaip seksis, ar neaptings martelė po vestuvių, visaip būna žmonės pasikeičia... Linkiu, kad ABU tik eitumėte pirmyn! Cha cha“, – tokiais juokais ji baigė sveikinimą...
Ir man tas kirto! Sustingau kaip akmuo, supratusi, ką ji kalba. Galbūt išgėrusi moteris norėjo pajuokauti, bet man buvo panašu ir į tokį atvejį, kad ji atsipalaidavusi pasakė, ką galvoja. Tik nesuprantu, kodėl? Kaip aš turėčiau dar labiau parodyti, kad nesikėsinu į vyro pinigus – visas sąskaitas dalinti per pusę ir pateikti jai kopijas?
Nenoriai važiavau, kai lankėmės pas vyro tėvus per šventes, nes liko toks nemalonus jausmas, kad į mane yra žiūrima iš padilbų.
Grįžtu prie to, nuo ko pradėjau. Kaip atsikratyti tos nuoskaudos ir kaip pakeisti vyro mamos požiūrį?