Tai buvo gal 1959 ar 1960 metais. Gyvenome kaime, rajono pakrašty. Aplink mus vyko melioracija: darbavosi ekskavatoriai, buldozeriai, galingi „stalinietai“... Aišku, visi mes, išskyrus gal tėvą, kuris tikrai buvo gana daug pasaulio matęs, tokius dalykus matėme pirmą kartą.
Aš buvau 5 ar 6 metų. Bet neskubėkite „nurašyti“ visos istorijos vaikiškam paikumui. Buvau tikrai gana žingeidus, dėmesingas, gal kokių 4 metų išmokau skaityti ir visos dviejų vyresnių seserų knygos bei nemaža, kad ir negausios tėvo bibliotekos dalis, kuri buvo man šiek tiek „įkandama“, buvo perskaityta. Taigi, grįžkime prie to sapno.
Rytą atsikėlusi mama papasakojo sapnavusi, kaip nuo tokio neseniai mirusio kaimyno sodybos pas mus atvažiavo ekskavatorius, pastovėjo prie sodo galo, bet nieko nekasė. O toliau mama išvardijo iš eilės kaimynus, pas kuriuos ekskavatorius kasė duobes ir nė neabejodama paaiškino, kad iš mūsų šeimos kažkas susirgs, bet išgis, o va pas tuos, kur buvo kasamos duobės, bus laidotuvės.
Man iš karto galvoje kilo piktdžiugiška mintis: „Va, dabar tai jau prigriebsiu“, tad gerai įsiminiau tą mamos nupasakotą tvarką. Tuo labiau, kad dėl to mamos sapno mano manymu buvo viskas aišku. Aplink tiek daug nematytos technikos, triukšmo, sukiojasi pažįstami ir visai nematyti žmonės... Tad ko nesapnuot... Neužilgo mama susirgo inkstų uždegimu. Gulėjo ligoninėje, gydytojai patys stebėjosi, kad išliko gyva. Po to aplinkui, per kokius penkerius šešerius metus laidotuvės vyko tik ta mamos nupasakota tvarka. Kai kuriose sodybose gyveno senukai, tai... Lyg ir natūralu. Tačiau kai kur buvo ir taip, kad žuvo ar netikėtai mirė jaunas, lyg ir atrodęs sveikas, stiprus žmogus.
Žodžiu, mano abejonės mamos „nusapnavimais“ stipriai susilpnėjo. Vėliau panašių dalykų buvo gana daug, tik ne tokio masto, tad kartais ne tokie akivaizdūs, kad negalėtum „pripaišyti“ prie atsitiktinumų. Nors, kuo toliau, tuo labiau visa mūsų šeima tuo patikėjom.
Kai mama jau beveik gulėjo mirties patale, prie jos su dviem seserimis per naktį buvome ligoninėje. Pabudusi iš ryto mama dar mums tvirtai pasakė, kad ne ją pirma palaidosim, kad dar prieš tai kažkas mirs iš jos sesers namų. Mamos sesuo nebuvo labai sveika, nors ir jaunesnė moteris, tad gerokai abejodama, bet mama pasamprotavo, kad gal ji...
Ir tie jos pasamprotavimai buvo praktiškai paskutiniai jos sąmoningi pakalbėjimai. Netrukus po to mama prarado sąmonę, ją nugabeno į reanimacijos skyrių, o mes išėjome pas tame mieste gyvenusią seserį pailsėti.
Kažkaip neįpratau sapnams bei jų aptarinėjimams skirti daug dėmesio – buvau linkęs juos geriau greičiau pamiršti. Tačiau viena iš seserų mums beeinant gatve ėmė samprotauti, kad gal paskutiniam mamos sapnui bus nelemta išsipildyti, juk atrodė, kad jos valandos jau suskaičiuotos. Bet vos parėję į sesers namus, gal spėję išgerti po puodelį arbatos, gavome žinią, kad nuskendo tos mamos sesers 3 metukų anūkė. Po tos mergaitės laidotuvių, gal po 3-5 dienų užgeso ir mama. Beje, tų „nusapnavimų“ yra buvę ir man. Kaip minėjau, stengdavausi nekreipti į juos dėmesio, bet... Buvo.
Jaunystėje aktyviai skraidžiau sklandytuvais ir lėktuvais. Kartą susapnavau, kaip mūsų aerodrome į žemę susmigo du sklandytuvai. Iš ryto papasakojau sapną žmonai. Ji, man išvažiuojant į aerodromą, prisakė „skristi atsargiai“, o aš, kaip įprasta, pasistengiau tą sapną pamiršti. Turbūt praėjo kelios dienos ir mūsų aerodrome įvyko katastrofa. Vienas draugas, įsisodinęs į sklandytuvą savo draugą paskraidinti, pasistengė jam parodyti „koks jis kietas“, tad... abu sulindo į žemę... Kaip sakiau, sapną buvau pamiršęs, bet vos pasirodžiau namuose, žmona tuoj priminė: „Matai, kaip greitai tavo sapnas tapo tikrove“. Tų įdomių patirčių per gyvenimą aišku buvo daugiau. Bet šiam kartui užteks...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Anksčiau DELFI kalbinta sapnų analizės seminarus vedanti jungiškosios krypties psichoanalitikė Elona Ilgiuvienė teigė, kad mūsų sapnai atlieka tam tikras funkcijas. Vieni jų kompensuoja tai, ko negauname realiame gyvenime, kiti mus nukreipia ar įspėja dėl ateities, treti gali netgi pranašauti mirtį. Tačiau norint suprasti, ką mums sako sapnas, negalima jo skaityti visiškai tiesiogiai. Tam netinka ir savas prasmių versijas pateikiantys sapnininkai.
„Pranašiški sapnai dažniausiai byloja simboliais. Retai kada žinia būna tiesmuka. Pavyzdžiui, kai man teko rinktis, kurią psichologijos kryptį studijuoti, susapnavau, kad iškeliavau pasiėmusi du sąsiuvinius – klinikinės psichologijos ir psichologinio konsultavimo. Eidama sapne per pelkę, išgirdau balsą, kuris sakė: „Remkis į gailius“. Viena pagrindinių dėstytojų universitete tuo metu buvo Danutė Gailienė, šiuo metu jau profesorė, bet ir tada didžiulis klinikinės psichologijos autoritetas. Taigi supratau gavusi aiškią nuorodą, kad turiu stoti į klinikinę psichologiją. Žinoma, sunku pasakyti – tai buvo pranašystė ar mano vidinius polinkius nusakantis sapnas.
Neseniai teko skaityti apie mirtina liga sirgusio, bet tuo netikėjusio žmogaus sapnus, visą jų seriją likus keliems mėnesiams iki mirties. Kartą jis susapnavo, kad sugedo jo kompiuteris, tačiau net ir pakeitus detales jis neveikė; po kurio laiko sapne regėjo scenoje ratu šokančias merginas, į kurias žiūrėdamas jautė begalinę palaimą. Šiuolaikiniam žmogui kompiuterį nesunku sutapatinti su smegenimis, psichika, tuo tarpu sielą sapnuose ir mene dažnai įkūnija jaunos merginos vaizdinys. Šokis ratu – tarsi sielos išsilaisvinimas, sielos sąlytis su amžinybe, begalybe. Abu šie sapnai papildė vienas kitą ir nurodė artėjančią šio žmogaus gyvenimo pabaigą. Dar viename sapne jis automobiliu skriejo namo vamzdžiais, niekaip negalėdamas sustoti, o tolumoje regėjo šviesą. Tai labai universalus priešmirtinis motyvas, kurį susapnavus žmogui jau yra apie ką pamąstyti.
Kita vertus, jei žmogus sapnuoja savo mirtį, tai nereiškia, kad jis būtinai greitai mirs. Tai labiau žinia apie vieno etapo pabaigą ir naują pradžią, perėjimą, transformaciją. Pastebėta, kad prie mirties esantys žmonės sapnuoja vestuvių, išėjimo į kelionę, grįžimo namo motyvus, tarsi pasąmonė siųstų žinią, kad su mirtimi niekas nesibaigia. Labai noriu pabrėžti, kad bandydami suprasti sapnus, privalome atsižvelgti į asmeninį žmogaus gyvenimo kontekstą, jokiu būdu negalime aklai taikyti sau sapnininkų ar net simbolių žodynų pateikiamas reikšmes“, – apie pranašiškus sapnus yra kalbėjusi specialistė.