Mano santykiai su būsima anyta buvo neblogi. Kai susipažinome, radome bendrą kalbą ir santykiai klostėsi gerai. Su vaikinu esame kartu jau kelis metus ir viskas buvo gerai... Kol... kol su vaikinu nesusižadėjom ir nepradėjom planuoti vestuvių. Va tada ir išryškėjo tikrasis, velniškas ir nervinantis anytos veidas.

Negana to, kad ji planuoja vestuves, kišasi, kur jai nereikia, bet ir priiminėja sprendimus už mus. Vestuves su sužadėtiniu planuojame iš savo biudžeto. Iš tėvų mes nieko neimame, savo šventę rengiame patys.

Kai anyta pareiškė, kad turime tuoktis bažnyčioje, nors mes nenorime ir mums tas nėra svarbu, dar galėjau susitaikyti dėl skirtingų požiūrių. Ji labai religinga ir laikosi visų bažnyčios dogmų. Mano sužadėtinis yra tikintis tiek, kiek to nori jo mama. Na, o aš visiškai esu iš kitos šeimos ir man tikėjimas niekada nebuvo prioritetas. Tuo labiau, kad nevaikštau į bažnyčią ir man jos nereikia, kad galėčiau susituokti.

Su anyta dėl šio klausymo kilo labai daug barnių ir konfliktų. Vis susitinkat ji pradėdavo iš naujo gvildenti šią temą, kol vieną dieną jai piktai neatrėžiau, kad nesikištų į mano tikėjimą. Ji mane išvadino bedieve, nesuprantančią gyvenimo vertybių ir visokioms kitom klišėm, kurias apie kitatikius šneka bažnyčia.

Bet aš dėl to nepykau, tiesiog išsiskyrė mūsų požiūriai ir nuomonės. Mano sužadėtinis šioje situacijoje stengėsi išlikti neutralus, nes nenorėjo veltis į mūsų konfliktą.

Na, šią situaciją išsprendėm kompromisu. Nusprendėm, kad tuoksimės mums gražioje vietoje ir po ceremonijos su tėvais nuvyksime į bažnyčią palaiminimo. Ne santuokos, bet palaiminimo. Man pastovėti ir paklausyti kunigo nėra sunku, o anytai tai labai daug reiškė. Jaučiausi kažkiek lipanti per save, tačiau vardan gražių santykių nusileidau.

Buvau naivi galvodama, kad tuo viskas ir pasibaigs, tačiau... Ji kišosi visur, apie viską turėjo nuomonę. To taip pat nesureikšminau, supratau, kaip jai vestuvės yra svarbu, juk vienintelis sūnus veda. Siutino ir erzino visi jos planai, bet laikiausi iš paskutinių. Nenorėjau pyktis nei su ja, nei su mylimuoju. Tačiau ilgainiui ji tapo nepakenčiama...

Kuo daugiau planavome, tuo labiau ji kišosi. Mes su sužadėtiniu norėjome paprastų vestuvių, sau šventės su artimiausiais žmonėmis. Nenorėjome daug išleisti pinigų, nes norėjome po vestuvių šventės išvykti į kelionę ir paatostogauti.

Visus mūsų planu temdė anyta. Ji sugalvojo programą. Žinoma, kad su mumis nepasitarus. Nepasitarus užsakė ir kažkokią sodybą, kurios mes net nesirinkom. Užsakė ir muzikantus. Viskas atrodytų smagu, gal žmogus norėjo padaryti staigmeną, tačiau už viską turėjome susimokėti mes patys. Ji tik surasdavo kontaktus, rezervuodavo laiką ir nukreipdavo pas mus žmones su sąskaitomis.

Nepasakosiu, kokios tai nemalonios situacijos, kai paskambina žmogus ir reikalauja avanso, o tu neturi jokio supratimo, apie ką jis kalba. Žinoma, kad sodybas, muzikantus atšaukėme, bet tas vėl iššaukė konfliktus su anyta.

Paskutinis lašas buvo tada, kai ji pateikė savo svečių sąrašą ir pareiškė, kad pakvietė į šventę žmones, kurių nei aš, nei mano sužadėtinis nepažįsta ir net nėra matęs akyse.

Kažkokia jos vaikystės mokyklos draugė, kažkokio vyro sesuo ir dar keli asmenys, kurie visiškai mums nebuvo įdomūs. Taip pat pareiškė, kad mūsų liudytojais bus mano vyro pusseserės vyro sesuo. Kaip galima suprasti, nesu tos merginos akyse mačius. O ir liudyti buvau paprašiusi savo geriausios ir artimiausios draugės...

Vėl kilo konfliktas. Tada ne juokais susipykome su būsima anyta. Susipykau ir su sužadėtiniu. Kadangi tuo metu buvome pas uošvius sodyboje, vidurį nakties išvažiavau namo su visais velniais ir prakeiksmais. Pykau ir ant sužadėtinio, nes jis manęs niekada neužstojo prieš savo motinėlę. Dar ir dabar jaučiu nuoskaudą. Išsikrausčiau iš sužadėtinio pas savo tėvus. Pasakiau, kad man reikia atokvėpio.

Iki vestuvių datos dar likę nemažai laiko, planuojame vestuves nuo pavasario, o vestuvės turėtų būti kitų metų vasarą. Tačiau visas tas organizavimas temdo norą santuokai. Kyla daug abejonių ir dvejonių ar tikrai man viso šito reikia. Jei jau anyta kišasi į mūsų šventę, tai kas bus toliau jau susituokus? Aiškins kaip turiu auginti vaikus, kaip tvarkyti namus. Ta moteris visiškai nejaučia ribų.

Santykiai su sužadėtiniu pasidarė įtempti. Matomės, bendraujame, tačiau vis rečiau kažką kalbame apie vestuves. Suprantu, kad jam sunku laviruoti tarp dviejų jam svarbiausių moterų... Bet ir aš nebegaliu leisti būti kontroliuojama sau svetimo žmogaus. Mano tėvai manęs tiek nekontroliavo niekada, kiek tą daryti stengiasi svetimas žmogus.

Norėčiau patarti visoms panašaus „plauko“ anytoms. Turite suprasti, kad jūs užauginote savo sūnus ir jie gyvenimą kuria kaip jie nori ir su kuo nori. Jūsų sūnaus mylimai moteriai labai sunku jums įtikti ir patikti, tai didžiausia užduotis, kuri gali būti moters gyvenime, bet patikėkite, niekas sūnaus iš jūsų neatima, tiesiog norime sukurti savo gyvenimą, kurį kažkada jūs kūrėte taip pat.

Ir savo namuose, savo sprendimuose norime pačios priimti savo sprendimus. Jei reiks pagalbos ir patarimo – tikrai paprašysime Jūsų. Bet kol to nedarome, leiskite mums klysti ir kurti gyvenimą taip, kaip mes jį suprantame. Tada ir santykiai bus geri ir nereiks kurti baisių anekdotų apie anytos ir marčios nesantaiką.

Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)