Rašau todėl, jog tikiuosi, kad tokios situacijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nebepasikartos. Taip pat, kad šešėlis nekristų ant nuostabių pedagogų kurių akademijoje buvo.
© Shutterstock

Praėjo ne vieni metai kai palikau LMTA, bet rodosi vis dar bijau šnekėti apie tai, kas įvyko. Taip, tai aš buvau ta mergaitė, Beatos kursiokė, kuri šoko į upę bandydama nusižudyti. Niekas taip niekada ir nepaviešino tos situacijos.

Viskas buvo užglaistyta su potekste, kad aš tiesiog buvau nestabilios psichikos ir ta profesija – ne man. Šiandien tą galiu paneigti, ypač girdėdama ir matydama daugelio pasisakymus apie akademiją. Liūdniausia, kad galbūt Karolio iš LMTA likimas taip nebūtų pasibaigęs, jei po mano bandymo nusižudyti, akademijoje būtų buvę imtasi kažkokių priemonių kaip padėti studentams susitvarkyti su psichologine įtampa ir baime.

Režisierius, kuris surinko mūsų kursą, labai greitai dingo iš akademijos, nes pasirinko politiko postą (ant dviejų kėdžių nepasėdėsi), jam tai tikrai nebuvo netikėta, manau, viskas apgalvota iš anksto. Tuomet buvome palikti kitai dėstytojai, kuri tapo mūsų kurso vadove. Dirbant su ja, daugelis ėmė jausti vidinį diskomfortą ir įtampą.

Asmeniškai man buvo prikišamas mano svoris ir sudėjimas. Nebuvau stora, buvau judri ir moteriška (ūgis 168 cm, svoris – 68 kg). Puikiai pamenu, kai ruošėmės skaityti eilėraščius konkursui, dėstytoja prie visų pasakė, kad reikia užmaskuoti mano (storas) kojas. Išgyvenau didžiulę gėdą, ypatingai prie berniukų. Kitą dieną įsigijau naują juodą sijonuką, dengiantį kelius. Bet dėstytoja pareiškė, kad tas atrodo dar baisiau. Man atnešė kokio devyniolikto amžiaus maišą, siekiantį kulnus, ir liepė vilkėti juo.

Mes melsdavomės prieš egzaminus, susikibę už rankų, nors kurse buvo netikinčių žmonių. Juolab, kad būdami ten, nejautėme jokio Dievo ir tiesos, o mus akcentuodavo kaip žmonijos šviesą. Mes buvome tarsi kažkieno įrankiai, negalintys turėti savo pozicijos, savo nuomonės. Vos tik paprieštarauk, užsitrauksi nemalonę ir tau darys spaudimą. Jaučiau (jautėme) veidmainystę, manipuliavimą mumis. Sykį susirinko mūsų kursas ir nusprendė atsisakyti dėstytojos.

Kalbėdami su studentų atstove sužinojome, kad kursas prieš mūsiškį taip pat jos atsisakė. Paskui vyko „spektaklis“. Vadovė verkė, raudojo, vadino savo vaikais, kol pasiekė savo. Net nebandė išsiaiškinti, kodėl mes nenorime su ja dirbti. Didžioji kurso dalis susitaikė. Prisitaikė. Visi norėjo išlikti akademijoje ir bijojo prabilti. Tik kampuose netildavo šnekos tarp įžvalgesnių kursiokų. Aš buvau ta aktyvistė, kuri netilo. Tačiau galiausiai, kai dėstytoja sužinojo, kad buvo kalbėta dėl jos nušalinimo su trečiais asmenimis, aš likau kalčiausia. Niekas daugiau neprisipažino. Kaltę prisiėmiau aš. Man ir dar kitam berniukui buvo daromas spaudimas.

Per pratimus specialiai į sceną mums liepdavo demonstratyviai eiti dviese. Buvo prikaišiojamas mano kūnas, svoris, kaip netinkamas teatrui. Pradėjau baisiai kompleksuoti, buvo labai gėda eiti į sceną vaidinti. Kursiokas, kuris priešinosi dėstytojai, pirmas metė akademiją, neištvėręs spaudimo. Kitas kursiokas, kuris kažką savo gyvenime prisidirbo, buvo pasodintas rato viduryje, o mes turėjome būti jo teisėjai. Tai visiškai nebuvo susiję su jo vaidyba ar studijomis. Jei mes nepaklusdavome dėstytojai, mus nuteikinėdavo vienus prieš kitus. Paskui ir kitas kursiokas metė akademiją. Girdėdavome, kad ir kai kurie dėstytojai kapojosi tarpusavyje, rezgė visokias intrigas.

Kursas arba jo dalis vis dar kalbėdavosi pakampiais. Pirmą kursą baigiau su dideliais kompleksais, neapykanta savo kūnui, gėda jį „nešti“ į sceną. Jaučiau vadovės aiškią poziciją. Akademijoje mane gelbėjo tik scenos kalbos dėstytoja Irena Kriauzaitė. Ji matė tą neteisybę. Tačiau kiek paskui teko kalbėti su kursioku, tai ir ją išėdė iš akademijos (manau, kad ji neįtiko dėl to, kad matė ir kalbėjo tiesą).

Antraisiais metais grįžau numetusi pusę savo kūno svorio. Pagyros tiesiog pasipylė. Nerūpėjo, kad taip greitai nesveikai sulieknėjau. Pamenu, kaip vadovė akcentavo, kad jei kita stambesnė mergaitė nenumes svorio, jos etiudą atiduos man (arba tokioms lieknoms kaip man). Man ėmė silpti nervai, psichika, fizinės jėgos dėl badavimo. Scenos drąsą, sėkmę siejau su lieknu kūnu. Nevalgydavau, arba valgydavau labai mažai tol, kol repetuodavome. Grįžusi namo prisivalgydavau ir vemdavau. Vis sekau ir sekau. Pakalbėdavau tik su dviem geriausiais kurso draugais. Vieną dieną repetuojame, o aš jaučiuosi tokia palūžusi, tokia išsekusi... Pamenu, scenoje tik ašaros byra byra ir neišlaikiau. Nenorėjau mirti, norėjau nebejausti skausmo, įtampos, alkio, baimės... Šokau į upę.

Praėjo penkiasdešimt dvi dienos ligoninėje. Per tą laiką, kurso vadovė niekada manęs neaplankė, niekas iš akademijos nepaskambino. Atėję aplankyti buvo tik mano geriausi du kurso draugai. Viskas taip ir nutilo. Niekas nesikeitė.

Mūsų kursas manau buvo surinktas tikrai stiprus. Daug talentingų žmonių įstojo su manimi. Man didelė garbė buvo dirbti su D.Storyk, I.Kriauzaite, E.Nekrošiumi, Dulinskiene ir kt. Manau, būtume išėjusi puiki trupė, jei ne vidinis susiskaldymas tarp mūsų. Daugelis matė, kas vyksta, kiti buvo tarsi užhipnotizuoti, bijojo... Mūsų individualybės, nuomonės buvo slopinamos. Reguliuodavo net mūsų aprangą ne akademijos ribose, netinkamą valgymą, pavyzdžiui, ant suoliuko kieme...

Dabar visa tai sakau ne su intencija apkaltinti vieną žmogų. Kalbu už jaunus, jautrius žmones, kuriuos gali paveikti tokia santvarka. Kalbu už jaunas mergaites, kurios gali susirgti valgymo sutrikimais dėl nesupratingų dėstytojų, aplinkinių...

Manau, būtų pernelyg paprasta suversti visą kaltę ant vieno asmens. Tai yra visos akademijos, švietimo sistemos, mokytojų, dėstytojų ir studentų problema... Kalbėjau su daugeliu meninių specialybių atstovų, ne vienas yra labai nusivylęs, nusiteikęs pesimistiškai dėl mokslų ir ateities..

O kokia ateitis gali būti kai kas metai renkama tiek menininkų kursų? Paskui daugelis nueis tiesiog į darbo biržą, nes Lietuvoje nėra, deja, tokios meninkų paklausos.

Konkursai įstoti būna didžiuliai, o paskui kažką drįsta terorizuoti, kad tas ar anas netalentingas. Juk patys išsirenka, bet pas tuos pačius žmones atsakomybės už surinktus asmenis būna labai mažai.

Krūvis? Nebuvo tas baisu. Manau, kad krūvis ir disciplina būtina. Bet turi būti ir sąlygos, kur, pavyzdžiui, žmonėms pavalgyti, nes nėra valgyklos. Ir mikrobangės į tai neįeina. Auditorijoje neturi studentai sėdėti su striukėmis ir t.t

Tad pasikartosiu. Per menka būtų nuteisti vieną žmogų. Problemos taip neišspręsi. Reikia labai labai daug ką keisti... Atsakomybė tenka visiems.

Vienintelė gera šių įvykių pusė ta, kad studentai susivienijo. Pagaliau mes išdrįsome kalbėti. Mes nebenorime bijoti. Tiek metų iš savo kurso draugų laukiau atviros tiesos. Ir dabar man tai padėjo papasakoti savo istoriją. Jaučiuosi,kad bent su daugeliu, mes dabar vieningi.

Teatro durų aš neuždariau. Aš tikiuosi, kad Dievas leis į jį sugrįžti. Uždariau akademijos (LMTA) ir baimės duris.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI primena, kad pastaruoju metu ne vienas garsus studijas LMTA baigęs žmogus prakalbo apie slogią savo studijų patirtį. Jau rašėme apie tai, kaip mokslus LMTA prisimena studijavę Dominykas Vaitiekūnas ir Beata Tiškevič. Tai pat buvo publikuotas ir LMTA dėstytojų atsakas į kaltinimus.

Kviečiame išdrįsti papasakoti apie nutylimus dalykus. Mokėtės LMTA ir galite pasidalinti savo patirtimi? Galbūt, atvirkščiai, norite paprieštarauti dabar sklindančioms kalboms apie įtampą akademijoje? O gal esate studentas ir norite papasakoti apie tai, su kuo jauniems žmonėms tenka susidurti universitete? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:

Psichologinės pagalbos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas Jaunimo linija

Budi savanoriai konsultantai8 800 28888I-VII
visą parą

Vaikų linija


Budi savanoriai konsultantai, profesionalai 116 111 I-VII 11:00 - 21:00

Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba)


Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. 8 800 77277 I-V
16.00 - 20.00

Pagalbos moterims linija


Budi profesionalai, savanoriai konsultantai 8 800 66 366 I-VII 10:00 - 21:00

Vilties linija


Budi profesionalai, savanoriai konsultantai 116 123 I-VII visą parą

Skambučius į visas linijas apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.

Emocinė parama internetu

„Vaikų linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.ltAtsako per dvi dienas
„Jaunimo linija“Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetasAtsako per dvi dienas
„Vilties linija“Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.comAtsako per tris darbo dienas
„Pagalbos moterims linija“Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.ltAtsako per tris dienas

Krizių įveikimo centre (Olandų g. 19 - 2, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Darbo laikas: I, III, V 16.00–20.00

Visa papildoma informacija – puslapyje www.klausau.lt

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Pensininkas nusivylė teismo nutartimi: ir toliau skriaudžiami vargingieji (3)

Civilinė byla, pinigingas ieškovas (draudimo bendrovė), vargingai gyvenantis atsakovas (pensininkas).

Atsakė, kodėl vyrai turi mokėti už moteris: šios temos gvildenimas yra visiems neparankus (227)

Įdomiai perskaičiau Jūsų, Algirdai, straipsnį. Keliate tikrai labai svarbų ir įdomų klausimą.

Nori paaiškinti, ką reiškia gyventi laisvėje: valstybė neturi rūpintis jūsų gyvenimo pasirinkimais (93)

Dažnai internetinėje erdvėje arba prie savo kaimelio krautuvės, kurioje kartais apsilankau...

Trukdis judėti į priekį: nebeaukštinkime tų, kurie „moka suktis“ (38)

Mano idėja Lietuvai – labai paprasta ir aiški – laikytis įstatymų. To labiausiai trūksta...

Skaitytojas apie lyčių lygybę: kodėl vyras, tiek pat uždirbdamas, turi mokėti už moterį? (617)

Moteriai vyras yra kaip švediškas stalas, kada ateini ir pasiimi tik tai, kas geriausia, palikdama...

Top naujienos

Kas vyktų, šalyje įvedus karo padėtį: 1940-ųjų situacija nepasikartos (27)

Laikini žmogaus teisių ir laisvių apribojimai, komendanto valanda, judėjimo laisvės apribojimai,...

Orai: artėja niūrios permainos (20)

Į Lietuvą pamažu plūs vėsus oras ir tą jau šią naktį ypač pajus šiauriniai šalies...

Padidintos minimalios algos ir pensijos smogė kitu galu (229)

Kasdien tūkstančiai tonų maisto iškeliauja į šiukšliadėžes, nors daugybei žmonių...

Lietuviai pasipiktinę: plaukti keltu yra nesaugu (194)

Skrendant lėktuvu taisyklės aiškios: oro uoste būsite patikrinti metalo detektoriais, kurie...

Metų seklys: tarptautiniam narkotikų kontrabandininkų tinklui vadovavo buvęs pasienietis (18)

DELFI, bendradarbiaudamas su Lietuvos policija, tęsia kasmetinį pasakojimų ciklą „ Metų seklys...

Rusijos „troliai“ apie JAV politiką mokėsi iš Lietuvoje populiaraus serialo (231)

„Yahoo“ žurnalistas Michaelis Isikoffas spalio 16 d. CNN laidoje „New Day“ teigė, kad...

Londone – įvarčių lietus, Maskvoje – šveicarų kirtis šeimininkams, Briuselyje – PSG dominavimas (4)

UEFA Čempionų lygos trečiajame ture trečiadienį C grupėje šešių įvarčių trileryje Londone...

Skaudi avarija Charkove: automobiliui įsirėžus į minią žuvo 6 žmonės, dar 5 sužeisti (12)

Trečiadienio vakarą, apie 20:45 vietos (ir Lietuvos) laiku Ukrainos Charkovo miesto centre įvyko...

Dietologė patarė, ką rinktis užkandžiauti vakare (8)

Gera savijauta iš dalies priklauso nuo to, ką valgome. Gydytoja- dietologė Laura...

Taksistas pateko į neįtikėtiną istoriją: iš prokurorų lūpų – šiurpą keliantys kaltinimai (73)

„Niekada nemaniau, kad pateksiu į tokią situaciją – dabar net nežinau, kaip gintis, nes esu...