Su draugu smagiai plepėjome, juokėmės, valgėme, gėrėme šampaną. Staiga jis priklaupė ant vieno kelio ir... „O dieve – jis man peršasi!” Užsižiūrėjusi į žvakių šviesoje žybsintį žiedą iš džiaugsmo pašokau nuo kėdės. Deja, tai nebuvo taip romantiška, kaip kad būna filmuose... Pašokusi, mano ir kitų siaubui, užkliudžiau stalą. Puoliau gaudyti virstančios žvakidės tuo pačiu su alkūne stumtelėdama vazą...
Vaza, pasiekusi žemę, garsiai pabiro į šipulius, o joje buvęs vanduo užtiško ant prie gretimo stalelio sėdėjusios merginos suknelės. Negana to, nespėjau pagauti ir žvakidės. Draugas tuo metu jau buvo pašokęs nuo žemės ir bandė taip pat pagauti žvakidę, deja. Parkritusios žvakės liežuviai ėmė laižyti gražiąją restorano staltiesę. Draugas čiupo savo švarką nuo kėdės atlošo ir mikliai spėjo užgesinti dar pilnai nespėjusį įsiplieksti gaisrą. Tuo metu prie mūsų spėjo pribėgti ir padavėjas... Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjau ką nors taip keikiantis...
Susimokėjome už sugadintą restorano turtą ir liūdni nukiūtinome naktinėmis miesto gatvėmis. Gyvenome netoli, tad nusprendėme pasivaikščioti ir pravėdinti galvas. Draugas nešėsi ant rankos apsvilusį savo švarką. Aš ėjau liūdna su nelaimingąja rožių puokšte... Lyg to būtų maža, einant gatve užkliuvau už aptrupėjusios šaligatvio plytelės ir skaudžiai nikstelėjau koją. Visą kelią iki namų teko dar ir paršlubčioti įsikibus draugui į parankę...
Grįžus namo, kojos skausmas tik stiprėjo, ji nemenkai patino. Nuvykome su draugu į medicinos punktą – smarkiai patempti kojos raiščiai ir įtvaras porai savaičių... Štai tokie nekokie atsiminimai iš Valentino dienos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas konkursui „Mūsų meilės šventė virto košmaru“. Esate patyrę panašių emocijų? Galite pasidalyti patirtimi ir klaidomis, kurių nedaryti norint, kad šventė pavyktų puikiai? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt!