aA
Neseniai buvo minima pasaulinė diabeto diena. Ačiū už rūpestį, nesergu, bet jei jau susidomėjote, tai paskaitykite ir toliau. Noriu pasidalinti savo patirtimi ir bent taip naudos sergantiems atnešiu. Sergantys, skaitykit nuo žodžių VISŲ PIRMA.
Pora
© Shutterstock

Juo (1 tipo, čia kur su gyvenimo būdu nesusijęs susirgimas, o tiesiog, nes dievas pasakė fu*k you) jau kiek daugiau nei 1,5 metų serga mano draugė. Šiuo tipu taip pat serga dar apie 8 tūkst. lietuvių, 2 tipu (kuriuo dažniausiai suserga dėl blogos gyvensenos) dar 10x tiek. Ligos principas toks, kad sergančiajam (čia ir toliau tik apie 1 tipo) nebeveikia kasa, tad tą pasąmoninį, hormonais varomą darbą palaikyti gerą gliukozės kiekį kraujyje, turi atlikti pats žmogus.

Todėl skaičiuojami suvalgomi angliavandeniai, kiek judama, matuojamas, koks cukraus lygis kraujyje, badomasi adatomis ir leidžiamas insulinas. Darbas 24/7. Baisumai? Žemas cukrus – nesigaudymas aplinkoje, koma, yrančios smegenys. Aukštas cukrus – apsvaigimas, yrantys organai, bloga kraujotaka, koma. Dalis blogybių momentinės, kitos pasijaus po 10-30 metų. Skamba „linksmai“, ar ne? Bet nesu gydytojas, nesergu pats ir nepretenduoju į tikslumą, o emociją išgauti užteks.

Susidūrę su liga iš arti apie tai žino, bet norėjau ir nesusidūrusius apšviesti (kaip tą bažnyčią). Visgi norėčiau papasakoti, kaip gyvenimas dėliojamas, kai gyveni su „cukrinuke“.

VISŲ PIRMA, mums pasisekė, kad su drauge prieš jos ligą kartu jau buvome apie 6-erius metus. Pusę jų kartu pragyvenome, tad vienas kitą pažinojome ir gražiuoju, ir baisiuoju. Pykomės, taikėmės, abu kartu subrendome ir susigyvenome. Susigyveno ir mūsų artimieji. Pasisekė, kad draugė susirgo jau po studijų. Dirbdama. Tad vietoje visų vaikystės, paauglystės dramų pati liga tapo tiesiog gyvenimo nepatogumu ir nereikėjo išgyventi jos augant, kai ir taip visas pasaulis „užknisa“ ir viskas blogai.

Taigi. Prasidėjus simptomams gana ilgai ieškojome, kas negerai. Nuovargis, prastas apetitas, troškulys, krentantis svoris ir t. t. ir po daugiau nei pusės metų spekuliacijų – bam. Diabetas. Nors „prisigūglinę“ turėjom įtarimų, bet buvo „ne kažką“. Hey, bet liga, bent šiuo metu, nepagydoma ir visam gyvenimui, tai nebuvo jokių minčių ir vilčių, kad pasveiks ir čia tik laikinas nemalonumas. Liko tik vienas kelias. Laikėmės stoiškai ir sakėme, kad velniop, pabėgti nepavyks, tai bent mokomės su ja gyventi ir kontroliuoti ligą taip, kad gyvenimo negadintų ir senatvėje kuo daugiau kojyčių ir rankyčių liktų.

Kaip ir kiekvieną naują dalyką reikėjo mokytis nuo pradžių. Teko tarsi mokytis vėl biologijos, bandyti suprasti, kas realiai vyksta ir nevyksta. Tik tada gali suprasti ką reikia kontroliuoti. Kitas žingsnis – aiškinimasis, kas yra tie angliavandeniai ir kur jų yra daugiausia. Čia ir cukrus, krakmolas ir kiti reikalai pasislėpę. Jei parduotuvėje matote, kad kažkas įdėmiai žiūri kitoje pakuočių pusėje esančią maistinę informaciją, tai nebūtinai kalorijas dėl dietos skaičiuoja. Su drauge pradžioje „užknisinėjome“ ir restoranus. Visur klausdavome, ar turi technologines korteles su surašytais receptų energetiniais skaičiukais. Deja, niekas neturėjo. Tik „Hesburger“, „Mcdonald's“, KFC teturi. Namuose taip pat atsirado maistinių svarstyklių. Pradžioje viskas buvo sveriama, skaičiuojama. Maistas supaprastėjo, kad lengviau skaičiuoti pasidarytų. Dabar jau dažnai užtenka tiesiog pasižiūrėti į lėkštę ir gali nuspėti skaičius. Pats darydamas valgyti visada stengiuosi pasakyti, kiek angliavandenių porcijoje bus. Superpower toks atsiranda. Svarstyklės kartais su mumis keliauja ir į svečius.

Išties kas padidėjo susirgus draugei, tai rankinės. Tiksliau jos virto kuprinėmis. Vis dažniau ir aš ją pradėjau pasiimti, kai einam pasivaikščioti. Jose turi tilpti insulinų švirkštai, vasarą dar ir į spec. šaldiklį sudėti, matavimo prietaisiukas, šlapios servetėlės, saldainiai, vanduo. Ilgo pasivaikščiojimo metu reiktų ir sulčių. O kur dar įprastiniai daiktai ir įkrovikliai. Negalima rizikuoti peršalti ir stengiamės pasiruošti bet kokiam atvejui.

Paradoksalu, bet iš principo mūsų gyvenimas tapo kur kas aktyvesnis. Per paskutinius porą metų aplankėme daug koncertų, turėjome keletą kelionių, užimti kone visi savaitgaliai pramogomis ir visokiomis veiklomis. Baidarės, kartingai, vaikščiojimo renginiai ir t. t. Gana greitai mažėja ir laisvų vakarų. Tad visiška nesąmonė, kad dėl to užsidarai namie ir negyveni.

Bet norint palaikyti aktyvų gyvenimo ritmą tenka gerokai viską planuoti. Bent 24 valandoms į priekį. Kur ir kada ką valgysime, kiek numatoma aktyvaus judėjimo, koks bus oras, net kažkiek bandyti nuspėti, koks streso lygis laukia. Visa tai svarbu dėl ilgalaikio insulino susileidimo ir dienos mitybos rėžimo palaikymo. Deja. Nesu visiškas šaunuolis ir kartais ką nors sugalvoju dėl ko planai pasikeičia. Visai smagu ir įprasta tapo turėti maisto, kurį galėtume bet kada suvalgyti. Ypač svarbūs pietūs.

Nepaisant visko, liga tikrai atima didelę kasdienybės dalį. Draugė skrupulingai tikrinasi ir duomenis veda į programas, analizuoja lenteles ir grafikus. Tad nenuostabu, kad namuose ir visur kitur daug kalbama apie skaičiukus, sprendžiama kodėl vienur cukrus pakilo, kodėl kitur nukrito ir ką daryti, kad jį normalizuotume ir toliau tokių nesąmonių nebūtų. Tad tenka kartais ir visą dieną pergalvoti, prisiminti, kiek koks maistas virškinamas, patenka į kraują ir kur buvo klaida. Tačiau vien ties tuo gyventi negalima. Žinau, kad viena iš klaidų yra po darbo iškart klausti „kaip cukrus“. Užtenka ir paprasto „kaip sekėsi“ ir jei su liga buvo įdomiau nei darbiniai klausimai, tikrai papasakos pati draugė. Žinoma, negalima ir visai to ignoruoti.

Kitas svarbus dalykas gyvenant su „cukriuke“ daug kalbėtis ir pradėti stebėti, kaip keičiasi emocijos, judesiai, kalbėjimo greitis. Visa tai išduoda, koks gliukozės lygis. Deja, bet tenka susitaikyti, kad tai lemia ir kai kuriuos jausmus, emocijų proveržius (teigiamus ir neigiamus). Tačiau didelė klaida viską nurašyti cukrui. Gyvenime ir taip įvairaus streso netrūksta, o čia atsiranda ir kitų iššūkių, tad tiesiog būtina išsikalbėti apie viską, kas gerai, kas nepatinka, dėl ko blogai jaučiamės.

Svarbu suprasti ir pasikalbėti su sergančiu žmogumi ir dėl to, kas jam sunku. Žinau, kad kitiems sergantiems sunku matyti, kaip draugai kemša skaniausius pyragus, ledus, saldainius ir negalėti to daryti. Reikia išsikalbėti, kas sergantį vers jaustis blogiau, kas jam neįdomu. Man pasisekė, mano draugė ir taip saldumynų nemėgo, tai galiu valgyti per daug nenervindamas. Bet būna ir kitaip. Kartais tenka prasčiau miegoti, kartais vargina pats suvokimas, kad visa tai truks visą gyvenimą. Kartais tiesiog būna sunku. Bet gyvenant kartu, svarbu laiku apsikabinti ir pasikalbėti ar tiesiog patylėti.

Gyvenant su „cukriuke“ nori nenori, bet ir pats turi prisiimti daugiau atsakomybės. Nuo paprasčiausių menkniekių ir klausimo „tikrai pasiėmei insuliną?“ Paprasčiausiai pagalvojus, kad jei draugei naktį nukristų cukrus iki pavojingo lygio, kai pati sau padėti jau negalėtų, o pats ramiai tai pramiegosi, gali niekada ir nebesulaukti to mielo „labas rytas“. Tad paslapčia ir pats seki jos skaičiukus, visada žinai, kur rasti kokio cukraus, kur ekstra atvejams skirtas švirkštas su gliukagonu. Prieš išeinant iš namų tapo įprasta užmesti akį, ar tikrai pasiėmė visus švirkštus ir matuoklius. Žinau, kad gerai yra ir pasistengti įsidėmėti, ar jį ir susileido, kai reikėjo. Mažiau nuotaiką sugadina, kai neatsimeni, ar langą uždarei lietingą dieną, nei draugės abejonė, ar insuliną susileido.

Ir tos panaudotos cukraus kiekio matavimo juostelės... Jų namuose visada rasi netikėčiausiose vietose.

Įvertink šį straipsnį
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Tėvą slaugiusio personalo kalbos išmušė iš vėžių: negalėjau suvokti, kad tai vyksta iš tikrųjų (62)

Taip jau nutiko, kad dėl rimtų sveikatos sutrikimų teko tėčiui kreiptis pagalbos i medikus,...

Pirmajame darbo vakarėlyje atsivėrė akys – turi tik du pasiteisinimus šiai istorijai (38)

„Mano pirmas darbas“ ir „naivumas“ yra mano pasiteisinimai šiai istorijai. Nerašysiu daug...

Panevėžietę pažemino taksi vairuotojo komentaras (144)

Istorija labai paprasta. Apie Panevėžio taksistų kultūrą.

Skaitytojo verdiktas: privalome mažinti valdžios aparatą (27)

Paskaičius straipsnį ir komentarus apie Registro centrą man kyla keletas įtarimų. Registrų...

Atviras dvyliktokės laiškas: bijau, kad niekur nebeįstosiu (135)

Esu paskutiniuosius metus gimnazijoje žingsniuojanti abiturientė. Šis tekstas nėra skirtas...

Top naujienos

Kaip vienas atsitiktinumas ir lemtingos 13 min. išgelbėjo Hitlerį ir pasmerkė visą pasaulį (115)

Daugelis lapkričio 9-ąją laiko lemtinga diena Vokietijai . Tačiau XX a. istorijos kryptį išties...

Darbą nuolatinio pavojaus sąlygomis valstybė vertina 500-700 eurų: net batus per didelius verčia nešioti (295)

48 dydžio batai vietoje reikalingų 46, sena suplyšusi uniforma, kurią reikia pačiam susisiūti,...

Pirmieji širdies sutrikimų simptomai: kardiologė patarė, kaip galima išvengti ankstyvos mirties (147)

Higienos instituto duomenimis, Lietuvoje daugiausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis . Per...

Kokį būstą pirkti, kad būtų paprasta parduoti net ir po 10 metų? (102)

„Pirkdami būstą gyventojai turėtų pagalvoti apie jo vertę ir likvidumą ateityje. Ar prireikus...

Savo „auksinį“ rezultatą gerinęs Bilis – šįkart penktas pasaulyje (19)

Simonas Bilis dar kartą gerino Lietuvos rekordą ir Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo...

Atostogos auksiniame Egipte: kaip nebūti apgautam ir sutaupyti

Saulės ir šilumos išsiilgę keliautojai prieššventiniu laikotarpiu skuba krautis lagaminus ir...

Kaip išsirinkti kokybišką ir porų neužkemšantį veido aliejų?

Apie aliejų naudojimą kosmetikoje prirašyta daugybė straipsnių. Vieni juos labai mėgsta, tiki...

Patarimai ir gudrybės, kaip išvalyti bet kokias užuolaidas

Bėgant laikui visų tipų užuolaidos prisigeria dulkių, purvo ir kvapų. Surinkome patarimų ir...

Uždirba 700 eurų: net ir purvinas darbas gali teikti džiaugsmo (10)

Ten kiaulių nebuvo, bet viskas buvo riebaluota, viskas purvina, LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne...

Eksperimentas: ar tikrai išmanusis šiais laikais gali atstoti fotoaparatą? (42)

Keliauti yra nuostabu, o vėliau žiūrėti nuotraukas iš kelionių – ne mažesnis malonumas....