Mano pašiaušti plaukai ir kostiumas, balti marškiniai ir kaklaraištis – nenormalu. Ne man, o jiems. Pasakysiu atvirai tiems, kas su tuo nesusiduria: užsidėkite kostiumą ir vakarop išeikite pasivaikščioti, pereikite per miškelį, per porą gatvių, iki pat centro. Antrą kartą pasiimkite juodaodį draugą!
Vakar vakare ėjau iš darbo namo, buvau netoli centro. Teko būti keturių treninguotųjų žodine auka, gražia forma teko pasiklausyti negirdėtų faktų apie mano mamą ir jos nebūtą seksualinę istoriją. Tuo pat metu jie visi pradėjo sekti iš paskos greitu tempu. Ne itin malonu. Ar kviesti policiją? Ar, galbūt, pulti visus keturis, kol garantuotai arba būsiu mirtinai subadytas peiliu, arba nušautas? Aš tik norėjau po darbo grįžti namo, nupirkęs sužadėtinei vakarienę.
Jei kiekvieną tokią istoriją išsamiai aprašyčiau ir publikuočiau kaip straipsnį, galėtume šį naujienų tinklapį pervardinti mano vardu. Tikiu, kad tokios situacijos – tik maža dalis to, kokių problemų būna ir gali būti gyvenime, todėl tai ir nėra pagrindinis šio straipsnio aspektas. Šiek tiek rimtesnė problema susijusi su mano mergina.
Jos gimtinė – Indonezija, o išvaizda – gimtinę atitinkanti. Nebuvę vidurinėje mokykloje vadina ją Čigone, kas įstengęs dešimt klasių baigti – tam jau „čiūrka“. Su tokiais aplinkiniais tenka susidurti kasdien. Aš puikiai suprantu, kad žmogus neatrodo identiškai taip kaip aš ar tu, kaip tavo draugai, kaip eilinis lietuvis, tačiau taip vėpsoti, tarsi matant ateivį, neturėtų būti normalu. Na, turėk gėdos jausmą, pamatei – užtenka, eik sau. Aišku, nuo žvilgsnių dar niekas nemirė, per daug įtakos mano merginai tai nedaro, tačiau tikrai neverčia jaustis jaukiai. Nuolatinės replikos ir sužadėtinės užgauliojimai girdimos net man esant šalia.
Kodėl net ir man esant šalia? Todėl, kad aš taip pat, nors ir esu, tačiau neatrodau kaip grynas lietuvis, tad replikas svaido tie, kurie mano, kad mano ausys taip pat nefiltruoja lietuviškų žodžių. Gal tris kartus teko palaikyti po žmogų už pakarpos už „seksi čiūrkos“ komentarus ar bandymą paliesti merginos koją. Stovėti aš galiu – stovėjau ir stovėsiu už savo merginą ir jos orumą bet kokia kaina – tačiau tai nereiškia, kad aš mėgaujuosi sulaužytos nosies patirtimi, amžinu vaikščiojimu įsitempus, paranoja, jei mergina kažkur turi nukeliauti viena, o aš darbe. Man tai grynas galvos skausmas, skambinu tris kartus per dieną pasiteirauti, ar viskas gerai.
Dar viena, ne per seniausia nutikusi situacija – maždaug dešimties metų vaiko cirkas. Diena eilinė, aš darbe, o panelė iš namų keliavo į parduotuvę maisto produktų (2 minutės kelio). Pakeliui esančio penkiaaukščio namo pirmame aukšte pro atidarytą balkoną mergina sulaukė ten tupinčio vaikėzo komentarų, kad ji „čiūrka“, o po to – ir spjūvių serijos. Tą pačią dieną krapščiau visus esančius tame bute, pasisekė iš ten iškrapštytį adidas nike puma tėtį, kuris buvo priverstas atsakyti už tokius vaiko veiksmus. Man tai nepatinka.
Tai – stresas, nepagarba, spaudimas, pyktis ir visos kitos neigiamos emocijos, kurios, noriu ar nenoriu, supa mane kiekvieną dieną. Mano trumpai aprašyta neigiama patirtis nėra pagrindinis faktorius, lėmęs emigracijos faktą, tačiau tepadėjo tinkamai apsispręsti. Esame pasiruošę išvykti. Po vienerių metų gyvenimo čia kartu nusprendėme, kad tai toli gražu nėra tinkama vieta mums norint gyventi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turite panašios patirties? O gal atvirkščiai, niekada su netolerancija nesate susidūrę ir norite pasidalinti savo mintimis? Pasidalinkite savo nuomone žemiau: