„Kapitalizmas priimamas džiaugsmingai kada yra gerai, o kai patiriama krizė, o tai vyksta ir vyks reguliariai, tada baisiausiai rėkia žmonės“, - sako autorės kalbinamas politikos apžvalgininkas Algimantas Čekuolis.
Straipsnyje taip pat teigiama, kad vaidmenį čia vaidina ir tam tikri „pasąmoniniai dalykai“ (suprask, rasistiniai impulsai), be to, svarstoma, kokią įtaką daugiausia iš „radikalių dešiniųjų“ sudarytas judėjimas gali turėti ir dvipartinei JAV sistemai.
Cituojami apžvalgininkai A. Čekuolis bei K. Girnius Arbatos judėjimą įvardija kaip prastai konsoliduotą, didžia dalimi emocingų beraščių vedamą, idėjų stygiaus kamuojamą bei ilgalaikės perspektyvos neturinčią politinę jėgą, kurią neva labai greitai „prarys didžiosios partijos“, o jei ir bus išrinktų kandidatų lapkričio 2 d. vyksiančiuose Kongreso rinkimuose, jie didesnės įtakos sprendimams ten neturės. Taip pat neturės įtakos ir politikai Europoje.
Konstatuojama ir raminama, kad čia tokios „radikalų“ grėsmės nėra, nors, anot A. Čekuolio, „šioks toks pavojus išlieka Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje“. Pateikiami Pakso, Uspaskicho, Paulausko pavyzdžiai. Epitetų ir argumentų straipsnyje netrūksta, todėl verta Arbatos judėjimo susikūrimo aplinkybes, siūlomas idėjas bei galimą vaidmenį paanalizuoti plačiau - tuo labiau, kad kai kurios interpretacijos keltų ir platesnes diskusijas.
Su teiginiais, kad nusivylimo ir emocijų Arbatos judėjimo narių gretose yra daug, nesutikti būtų sudėtinga, kaip ir su tuo, kad 2008 m. prasidėjusi ekonominė krizė iš dalies nulėmė šio judėjimo atsiradimą. Bet sutinkant, iškart norėtųsi paklausti: kaip gali nebūti nusivylimo ir pykčio, kai nedarbas šalyje siekia 10 proc., ir Prezidentas, dėl valstybės biudžeto deficito puolęs savo pirmtaką, tik dar labiau jį padidino? Kodėl eiliniam savo šalį mylinčiam JAV piliečiui reikėtų slėpti emocijas ir dėl to, kad naujasis Prezidentas, užuot rūpinęsis ekonomika ir šalies saugumu, važinėja po pasaulį skelbdamasis „pasaulio piliečiu“ ir atsiprašinėdamas už tai, kad yra amerikietis?
Kapitalizmas yra sistema, kurioje po kiekvieno cikliško nuosmukio visada natūraliai atsiras nemažai nepatenkintų, bet ant B. Obamos pykstama ne dėl kapitalizmo ydingumo ar iš noro jį pakeisti kuo kitu. Ir pyksta ne tie, kas labiausiai kenčia – ne kapitalizmo priešininkai. Pykstama dėl to, kad kapitalistinėje sistemoje B. Obama elgiasi ne kaip adekvačiai reaguoti gebantis kapitalistinis lyderis, bet kaip vadovas, kuris JAV kapitalizmui siekia primesti nebūdingą išplėstą valstybės kontrolę.
Kai kalba eina apie reformas, JAV sveikatos apsaugos sistemą priartinančias prie europinio modelio, tada kam gali kilti abejonių, kad dažnas amerikietis - ypač tas, kurio protėviai bėgo nuo įvairių socializmo „grožybių“ Europoje - tai priims nepaklausęs „kas ir kodėl“?
Barack'u Obama jau piktinasi ne tik „arbatininkai“ ir respublikonai, bet ir patys demokratai. Tą rodo jų noras kiek įmanoma labiau atsiriboti nuo administracijos savo kampanijose ir pasyvus nusiteikimas dėl būsimo balsavimo lapkritį (ar ne iškalbingai atrodo spalio 7 d. viceprezidento Joe Biden pastebėjimas vienoje iš savo kalbų Viskonsine, kad tai „pasyviausia auditorija“, kokią jam tik yra kada tekę matyti?).
Idėjos, „beraščiai“, rasizmas ir įtaka sprendimams Kongrese
Jeigu tokiems argumentams, kad „arbatininkai“ yra tik neišsilavinę baltieji, niekinantys „raštinguosius“, nereikia daugiau dėmesio tiesiog dėl jų neatitikimo tikrovei, dėl idėjų diskutuoti galima ir daugiau. Arbatos judėjimas neprivalo turėti politinės platformos, nes tai nėra viena partija ir jie ja nesiekia būti. Arbatos judėjimo idėjos išbandytos jau nuo pat XVIII amžiaus pabaigos, kai buvo svarstoma būsimos valstybės teisinė ir politinė sąranga, idėjos buvo aktualios kovose tarp Federalistų ir Antifederalistų partijų dėl konstitucijos ratifikavimo, valstybinio banko steigimo XIX a. pradžioje, vėliau – XX a. pradžioje svarstant „Naująjį kursą“, o paskutiniai jų įgyvendintojai - prezidentas Ronaldas Reiganas ir Newto Gingricho „Sutarties su Amerika“ koalicija.
Gal tai ir populizmas, bet į 2010 m. Kongreso rinkimus Arbatos judėjimo kandidatai eina su tokiomis pačiomis idėjomis, kurios Amerikos politiniame gyvenime egzistavo nuo pat šios šalies sukūrimo pradžios – valstijų teisių gynimo, konstitucinio valdžios ribojimo, mokesčių kontrolės ir mažinimo, asmens laisvių apsaugos bei daugeliu kitų. Jei konkretūs pasiūlymai, kaip teisės aktų konstitucingumo tinkrinimas ir akivaizdžiai nekonstitucinės bei nepamatuotais finansiniais resursais grįstos sveikatos apsaugos sistemos reformos atšaukimas, Kongreso narių kadencijų skaičiaus ribojimas, JAV energetinės priklausomybės nuo Artimųjų Rytų mažinimas, mokesčių kodekso peržiūrėjimas su visa aibe vietos politikos problemų sprendimų nėra laikytini dėmesio vertais pasiūlymais, tada išties būtų sunku pasakyti, kas yra laikytina.
Žiūrint iš europiečio perspektyvos, visa tai galime vadinti populizmu, bet tai populizmas, kuris reiškia valdžios grąžinimą žmonėms, t. y., tiems, kas ir yra tikrieji jos savininkai. Amerikietis žino, ką tai reiškia ir, atrodo, šiemet tai žinos daug labiau nei kada per pastaruosius 10 metų.
Vertinant kandidatų galimą įtaką sprendimams, nereikėtų manyti, kad JAV Senate „arbatininkai“ bus tik naujokai ir vienišiai, ignoruojami kitų respublikonų. Arbatos judėjimui nepriklausantis, tačiau toms pačioms idėjoms atstovaujantis jaunesnysis Pietų Karolinos Senatorius Jim DeMint jau iki šiol sugebėjo suburti grupę bendraminčių, jis taip pat yra laikomas vienu iš galimų kandidatų į Prezidentus 2012 m. rinkimuose.
Kai jau beveik visuotinai pripažįstama, kad realias galimybes lapkričio 2 d. į Senatą patekti turi net 8 „arbatininkai“, galima drąsiai teigti, kad tai bus jėga, kuri iš tiesų keis Respublikonų partijos kursą ir veidą. Dar iškalbingesnis yra ir nuosaikumo, kompromisų meno simboliu JAV Senate laikomo John'o McCain'o pripažinimas, kad Arbatos judėjimas yra jėga, su kuria būtina skaitytis, ir kuri visgi atstovauja daugumos amerikiečių vertybėms.
„Arbatininkų“ populistinis konservatizmas ir elito Europa
Apžvalgininkai yra teisūs, lygindami situaciją Europoje ir JAV – skirtumas iš tiesų egzistuoja, amerikietiškas populistinis konservatizmas Europai tikrai negresia, negrės ir artimoje ateityje. Negrės ne todėl, kad čia nėra populistinių jėgų apskritai, bet dėl to, kad čia tam niekad nebuvo tinkamų sąlygų. Galbūt atsiras ir nepritariančių, bet drįstu teigti, kad nuo pat JAV sukūrimo pradžios pilietinio – politinio aktyvizmo tradicija šioje šalyje visada buvo žymiai stipresnė nei bet kur Europoje. Ją skatina ir pati JAV valstybės konstitucinė sąranga. Apie tai dar XIX amžiuje rašė Alexis de Tocqueville („Demokratija Amerikoje“, 1835 m.), tai akivaizdžiai liudija ir Arbatos judėjimo pavyzdys.
Europiečiams yra sunku suprasti populistinį konservatizmą ir patį amerikietišką populizmą, nes priešingai nei JAV, populizmas Europoje dažniausiai būdavo tik autoritarinių režimų priemonė pasiekti valdžią.
Amerikietiškas konservatizmas niekad nebuvo feodalinės sistemos palikimas, nebuvo elitistinis, organizuotas išimtinai tik „iš viršaus į apačią“, bet dinamiškas, orientuotas į amenines laisves, nepasitikėjimą bet kokia valdžia ir jos vaidmeniu įvairiose gyvenimo srityse. Europoje mėgstama deklaruoti, kad demokratija lengvai vykdoma ir efektyvesnė, kai ji arčiau paprasto žmogaus, tačiau ne tik istorinė praktika su XX amžiaus pradžios režimų ir karų pavyzdžiais, bet jau ir vien subiurokratinta Europos Sąjunga moderniaisiais laikais sako visai ką kita.
JAV populistinis konservatizmas visada skyrėsi nuo europietiškojo, išsiskiria dabar ir nesiliaus skyręsis ateityje. Kuo daugiau kritikos ir menkinimo jo kryptimi, užuot pagalvojus, ką būtų galima bent jau pabandyti pritaikyti pas save, tuo daugiau stagnacijos, politinio apatiškumo ir tikros demokratijos deficito demografiškai mirštančioje Europoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!