Stovėjau ir su siaubu žiūrėjau kaip jos, mano kruopščiai dėliotos, pamestos ir rinktos gyvenimo detalės, tarsi šuns apkramtyti dėlionės gabalėliai, nesiderina tarpusavyje.

Turbūt dažnai jaunas žmogus susiduria su gyvenimo kelio pasirinkimo klausimu. Tiksliau – dvejonėmis. Nors ir norime sakyti, kad pasaulis išsivadavo iš daugelį amžių ėmusio sąstingio, taip nėra.

Prieš akis dar ilgas kelias į toleranciją, lygybę, į pripažinimą. Duobėtas kelias, iš pažiūros primenantis kliūčių ruožą, sunkėjantį su vis naujai įveikta rungtimi. Įveikus vieną nelygybę atsiras kita; sulyginus skirtumus išnyks taip trokštamas individualizmas, trumpai tariant - nuo komplikacijų nepabėgsi.

Galimybės palaukti nė nesvarsčiau

Grįžtant į savo pasirinkimo dienas, aš nežinojau, kaip toli komplikacijos gali nuvesti. Man atrodė, kad noriu per daug nesuderinamų dalykų, kad mano prigimtis trukdo man susigyventi su pačia savimi.

Niekad nesvarsčiau galimybės atidėti sprendimą kuo būti ir kur stoti, nemaniau, kad nušvitimas ateis staiga, kepant omletą ar keliaujant aplink Aziją.

Politiką studijuojanti poetė sako, kad šios dvi sritys gali būti susijusios.

Mano ambicijos buvo aiškios – aš norėjau išsilavinimo, norėjau karjeros, troškau būti svarbi, išgirsta ir suprasta, nors jeigu kas būtų davęs mikrofoną ir pastatęs prieš tūkstantį žmonių, nežinau, ar būčiau išlemenus bent žodį. Noras būti išgirstai nesitapatino su tuo, ką turiu pasakyti.

Taigi, aš rinkausi tarp politikos ir meno. Jei tiksliau – politikos ir poezijos. Kažkada dešimtmetė aš savo purpuriniame dienoraštyje tarp galybės „One direction“ iškarpų įrašiau: „Norėčiau būti rašytoja.“

Po beveik dešimties metų kita aš, ketinanti tapti brandžia ir gerbiama moterimi, tariau sau, kad galbūt politika yra tai, kur sužibėčiau. Sužibėčiau ne tik sau, bet ir kitiems, nes, sakykit ką norit, bet ir abejingiausiam žmogui pasaulyje svarbu, kaip atrodys. Man buvo svarbu.

Svarbu tai, kaip atrodysiu prieš savo šeimą, ar jie galės didžiuotis manimi ir ar tai, kuo aš tapau, sukurs vertę jiems ne tik kaip tėvams, bet ir kaip tiesiog žmonėms. Pripažinkime, atrodo, kad menas retai kada skamba kaip rimta profesija.

Iš tiesų politika yra visur

Tuo pačiu metu man net į galvą nešovė galimybė pasilikti savo gyvenime abu dalykus. Niekad nesusimąsčiau apie tai, ką, tarkim, gydytojai veikia grįžę po darbų. Ar kepėjai ir namuose gamina įmantriausius patiekalus, o dailininkų gyvenimas sukasi vien apie drobę?

Mano galvoje medikas-dainininkas buvo tokia pat neegzistuojanti sąvoka kaip diplomatas-poetas. Ir tik po daugiau nei metų supratau, kad politika yra kur kas daugiau nei demokratijos vairas, o poezija – nei ilgesio eilės.

Iš tiesų politika yra visur. Atsistojus prieš vieną ryškiausių XX a. Humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų Michelį Faucoultą ir jam į akis pasakius, jog politika vyksta tik piliečių išrinkto parlamento viduje, vargšelį turbūt akimirksniu ištiktų infarktas.

Bet koks veiksmas, atliekamas visuomenėje yra apipintas politikos. Politika yra menas gyventi eksperimentinėmis sąlygomis, nestabiliais, neapibrėžtais laikais, menas suprasti reikalingus pokyčius, o dar svarbiau – juos įgyvendinti. Dažnai net ir tada, kai tai, ko reikia valstybei ar tautai kertasi su tuo, kas tau pačiam atrodo geriausia.

Esu poetė, studijuojanti politiką

Žinoma, „Mona Lizos“ nenutapė per dieną. Taip ir politikos meno kūriniai negimsta staiga, ir ne visiems pasiėmus teptuką į rankas pavyksta juos nutapyti. Visgi, dabar mes turime demokratiją, o svarbiausia – laisvę ir galią ją keisti taip, kaip mums atrodo geriausia.

Politika su menu siejasi ne tik metaforiniu pagrindu. Kaip ir poezija, ji stovi ant vieno, tvirto pagrindo – retorikos. Net ir geriausio pasaulyje diplomato idėjos nebus įvertintos ir suprastos, jei jis nesugebės jų pateikti taip, kad kažkas išgirstų.

Politika apeliuoja į jausmus, į žmogaus troškimus, poreikius, kurių dažnai net pats nesupranta turintis. Poezija visą šią žmogaus gelmę ištraukia į paviršių, nuplauna ir gražina suvyniojusi į švelnų pledą.

Galbūt dėl to prie daugumos diplomatų šalia atsiduria tokie terminai kaip „rašytojas“, „poetas“ ar „vertėjas“. Nes politika kaip poezija, sukasi apie žmogų ir jo vaidmenį pasaulyje.

Nes poetas, net ir nemąstydamas apie tai, palies svarbiausias tuo metu visuomenėje vyraujančias problemas: vienatvę, socialinę atskirtį, klasinę nelygybę arba tai, jog padidėjęs žiurkių kiekis viduramžių visuomenėje jam trukdo romantiškus pasimatymus su mylimąja.

Aš labai žaviuosi dorais ir teisingais politikais. Dar labiau žaviuosi poetais, per žodžius sugebančiais pabudinti giliausiai esančias stygas. Bet labiausiai žaviuosi tais, kurie suvokia, jog niekas šiame pasaulyje negali būti atskirta ar apribota, tais, kurie pasaulį mato kaip begalinį sąsajų ir ryšių tinklą, apraizgiusį kiekvieną mūsų veiksmą.

„Drugelio efektas“ – pasakytų man mokslininkai. „Politika kaip menas“ – atsakyčiau jiems aš. Ir manau, abi pusės diskusijoje liktų teisios, argi ne?