Rymojau sau, džiaugiausi gražia diena, dar balandžius pavaišinau savo laimės trupinėliais, kai staiga į realybę mane grąžino šlykštus garsas, lyg kam avarija kelnėse būtų įvykusi.
Netoliese pamačiau du vaikinus – vienas jų pasilenkęs šnypštėsi nosį ant žemės, bet taip rimtai, kad net savo batus apšnerkštė.
Na, žinote, tai nebuvo asocialūs berniukai, kaip tik, gražiai, madingai apsirengę, jaunučiai, gal tik mokyklą baigę. Nežinau, ar dar etikos pamokos belikę tose naujamadiškose programose, tad garsiai pasakiau (mandagiai), ką manau apie tokį elgesį viešoje vietoje.
Iš pradžių pagalvojau, kad atsakymas man pasigirdo.
Nurijusi seilę perklausiau: „Kaip sakėte?“. Tuomet varvanosis garsiai pakartojo: „Džiaukis, kad ne tau į burną!“ ir dar parodė kažkokį ženklą su rankom. Jo draugas ėmė juoktis.
Jiems nuėjus, likau sėdėti sustingusi. Jaučiau, kaip kažkoks šaltis įsimetė į krūtinę ir užpildė sielą, nors buvo šilta diena.
Nenoriu būti ta „bobute bambekle“, bet kartais aplinkinių elgesys tikrai priverčia duoti pastabą. Tiesa, nežinau, ar ilgai turėsiu drąsos tam, mat suėjus 64 -iems metams jau nei pabėgsiu, nei parėksiu, o panašu, kad šiuolaikiniame pasaulyje tai esminės išgyvenimo savybės...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Sutinki ar nori paprieštarauti? Išsakyk savo nuomonę rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.