Prieš ketverius metus susilaukėme vaikelio. Tiek nėštumas, tiek gimdymas buvo gana sklandus. Pagimdžiau be nuskausminamųjų, per 5 val. Aš labai seniai norėjau vaikelio, jis buvo labai laukiamas. Tačiau kai gimė, tarsi „perdegiau“...

Hormonai, begalinė laimė ir meilė vaikučiui, nuovargis, išsekimas... Viskas susipynė į vieną. Pradėjau jausti, kad kažkas ne taip, kad pasikeitė ir mano kalba, ir bendravimas. Atsirado nerimas. Labai jautriai reagavau, kai vaikas verkdavo. Tada pradėjau gūglinti ir taip nusistačiau pati sau depresiją. Pasakiau apie tai artimiesiems. Žinoma, iš pradžių jie negalėjo tuo patikėti (nors mano mama baigusi psichologiją). Nuvykau pas psichologę, kuri nustatė man depresiją.

Staiga man pradėjo blogėti... Taip iš depresijos mano liga išsivystė į ūmią psichozę. Man vaidenosi, kad mano vaiką nori pagrobti, vaidenosi balsai, atsirado dežavu jausmas... Bijojau išeiti į gatvę, parduotuvę, bijojau miegoti, kad atsikėlusi nerasiu savo vaiko. Buvo labai baisu... Galiausiai labai stipriai sunerimo ir mano artimieji. Pamenu, išsikviečiau žindymo specialistę į namus, o man susivaideno, kad ji apsimetėlė, atvykusi pagrobti mano vaiko. Išvariau ją – vargšė liko nieko nesupratusi.

Kai naujagimiui buvo maždaug 2 savaitės, atsidūriau psichiatrijos ligoninėje. Tada aš dingau. Nei buvę kolegos, nei kaimynai, nei draugai nesuprato, kur aš? Kodėl neatsakau į žinutes ar skambučius...

Ligoninėje pragulėjau mėnesį laiko, nematydama savo naujagimio, gydoma slopinančiais vaistais... Gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, kaip daržovė... Norėjau pasitraukti iš tokio beprotiško gyvenimo. Nes maniau, niekada nebūsiu normali ir amžinai liksiu įkalinta „psichūškėj“. Buvau tarsi visai kitame pasaulyje. Mano mama atvykdavo manes maudyti, plauti galvos... norėjau pabėgti iš ten.

Kai mane išleido iš ligoninės, praėjo dar keli mėnesiai, kol pradėjau normaliai kalbėti, kol vėl tapau ta pati – pleputė Sandra. Dar pusę metų gėriau antidepresantus. Negalėjau ar bijojau rūpintis vaiku pati, be pagalbos. Nors tai buvo tarsi sapnas, niekada to nepamiršiu.

Visa laimė, artimųjų dėmesys, meilė ir tinkami daktarai bei vaistai mane išgelbėjo. Todėl šiai dienai jaučiu tarsi misiją kalbėti apie tai, dalintis tuo, ką patyriau... Gal kažkam tai padės.
Neslėpkite savo jausmų, palaikykime, pastebėkime, jei kam reikia pagalbos.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją