Prieš sutikdama savo vyrą, draugavau ne su vienu, tad žinau, kaip viskas prasideda – rožės, gėlės, vakarienės, kelionės... Pinigų negailima.

O kas nutinka po vedybų? Po štampo pase „mano“?

Viskas baigiasi. Štai kaip.

Draugavome 8 mėnesius, laiko pažinti žmogui „iki valiai“. Ir visgi, kai tik sumainėme žiedus, viskas ėmė byrėti. Tikra tiesa, kad kol nuo vyro „bėgsi“, jis kaip šuo vysis, o vos tik pagaus, pakabins akis ant kitos...

Draugystės pradžioje kaip reikiant mane vertinęs, dabar sutuoktinis aiškina apie taupymą. Gyvename suskretusiame dviejų kambarių bute Antakalnyje, priklausančiame kažkokiems jo giminaičiams. Apie nuosavybės perleidimą – nėr kalbos. Apie paskolą – nėr kalbos, nors pinigų turi.

Dovanų nebėra. Visos gėlės nuvyto. „Nėr reikalo“. O kad moteriai reikia, jam dzin.

Iki šiol maniau, kad homoseksualiu gimstama, dabar imu manyti, kad tampama... Pasakiau – nenori gėlių nešt, eik pas vyrą ir gyvenk su juo kaip su vyru. Nereiks išlaidauti, nereiks kovo 8 - ąją tulpių vargintis nešt. Tai išėjo nakvoti pas brolį... Gerai, kad jo numerį turėjau, tai atitinkamų gėdinančių žinučių nusiunčiau abiem.

Tfu ant tokių mazgočių! Rašau čia ne tiek sau, kiek kitoms, kurios yra panašioje situacijoje. Žinokit, kad nesat vienos, ir tai yra ne jūsų kaltė, o brangiųjų „stipriosios“ lyties atstovų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.