Dabar liko tik pasakyti, kad po šių santykių liko du atskiri gyvenimai, nuolatinės ašaros akyse, kai tik prisimeni, sapnuoji, ir skaudi nostalgija, kuri verčia viską nuostabia pasaka, kuriai jau nelemta atgimti, būti pratęstai laiminga pabaiga.
O viskas buvo taip... Žmonės susipažįsta pačiose netikėčiausiose situacijose, pačiomis keisčiausiomis aplinkybėmis, taip nutiko ir man: sutikau šį jauną vaikiną vakarėlyje, kuriuo visai nesimėgavau, atvirkščiai, liūdėjau dėl kito, dabar, atrodo, visai nereikšmingo ir jokios rolės nevaidinusio mano gyvenime žmogaus. Taigi, alkoholis, naktinė prieblanda bei meilės trūkumas padarė savo dviem nepažįstamiems, kurie po mėnesio jau draugavo, šypsojosi ir džiaugėsi vienas kito kompanija, po trijų prisirišo ir prilipo vienas prie kito lyg niekas niekada neturėtų jėgų jų atskirti, po pusės metų jie mėgavosi naujais potyriais, neblėstančia aistra bei nesibaigiančiu meilumu, po metų šventė ypatingąją progą, džiaugėsi vienas kitu, buvo aplankę kartu daug vakarėlių, susipažinę su daugybe naujų žmonių, kartu nukeliavę į kelias šalis, tyrė dar neregėtą pasaulį kaip viena būtybė, nors ir su pykčiais, beprasmiais ginčais, o kartais ir ašaromis.
Nepaisant visko, laikas bėgo toliau, ir kuo toliau, tuo prisirišimas stiprėjo, bet norai skyrėsi, draugai keitėsi, jaunatviškas optimizmas šnibždėjo į ausį, kad gal gali būti geriau su kitu, vyresniu, atrodo, nuostabesniu žmogumi, prasidėjo pykčiai ir mėnesio pertrauka, anaiptol nereiškianti nieko dviems aistra, viltimi, o svarbiausia – meile kupinoms širdims. Susitaikymas ir bučiniai, atrodė, tęsis amžinai... Bet (visuomet atsiranda „bet“) visiems jau atrodžiusi amžina pora kaip tvora subyrėjo į šipulius dėl nelemtų simpatijų kitiems... Ir atrodė, kad jis ne vienintelis, kad jis man nereikalingas kaip plaučiams oras, kaip vanduo žuvims...
Išsiskyrus laikas bėgo, ne iškart suvokiau padariusi klaidą, ne iškart supratau, kad mano abejonės buvo netikros ir turbūt to nelabojo pašnibždėtos ausin, ne iš karto suvokiau, kad jis buvo man lyg namui pamatai, lyg oazė pasiklydusiam dykumoje... Per tą bėgantį laiką jo gyvenime atsirado kita, pamažu užglaistanti prisiminimus. Niekada neabejojau jo meile man, abejojau tik savąja.
Taigi, praėjus beveik trims metams po išsiskyrimo, situacija tokia: du žmonės, kurių keliai niekada nebesusitiks – jis yra emigravęs, jaunas, gražus, manau, pasitikintis savimi vyras, ieškantis galimybių ir siekiantis geresnės ateities, pamiršęs ją gal ne kaip žmogų, gal ne kaip atsiminimą, bet laikantis tai, ką turėjome, tik praeitimi. Su ironiška šypsena veide jis prisimena tas jaunas nerūpestingas dieneles, praleistas kartu, tuos pirmuosius potyrius ir kaip vizijas išlikusius prisiminimus.
Ji, tapusi moterimi, bando statyti savo gyvenimą iš naujo, iš lėto, be vilties kada nors taip pasitikėti nauju žmogumi, taip leisti jam save pažinti ir taip įsileisti jį į savo širdį. Vis dar laiko savo kompiuteryje aplanką su gausybe nuotraukų, kurias žiūrint neberieda ašaros kaip anksčiau. Jos dabar tik susikaupia, nes ji suvokia, kad nieko nebepakeis, laiko neatsuks... Tik pažada, kad jei kada dar sutiks žmogų, kurį mylės, ir jai bus atsakyta tuo pačiu, nebemanipuliuos, nebežais jo jausmais, nebeišduos, nes tai, ką turi brangaus, reikia saugoti, o ne naikinti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Šiuo metu po skyrybų jau praėjo daug laiko, labai džiaugiuosi, kad tada išsiskyrėm, nes be tų skyrybų dabar neturėčiau to, ką turiu, ir manau, kad tikrai gyvenčiau blogiau negu dabar“, – yra rašęs DELFI skaitytojas Pavelas, papasakojęs apie skaudžias, bet laimę atnešusias skyrybas. Deja, ne visuomet draugystės pabaiga būna tokia sėkminga.
Dažnai nutylima, kad sprendimas ieškoti kito širdžiai mielo žmogaus būna... neteisingas. Taip buvo nutikę ir DELFI skaitytojai Astai.
„Mūsų draugystė truko tris savaites, kai aš per savo kvailą galvą parašiau jam, jog esu verta geresnio... Jis metė mane, – yra pasakojusi ji. – Meldžiau Dievo antro šanso, juk aš viso labo – tik žmogus su savo pliusais ir minusais. Visi darome klaidas, bet ne visi sugeba iš jų mokytis.“
Prašome Jūsų – išdrįskite papasakoti savo istoriją. Ar tikrai visada verta skirtis, jei kyla tokia mintis, ar yra dalykų, kurių mylimam žmogui atleisti negalima? Galų gale, ar neištikimybė – priežastis nutraukti kelis ar keliasdešimt metų trukusius santykius?
Pasidalinkite mintimis, kaip yra buvę Jums, ar pavyko susigrąžinti mylimą žmogų. O gal mintis apie skyrybas pavyko nuvyti ir dabar džiaugiatės nepriėmę kvailo sprendimo?
Geriausias istorijas publikuosime. Vienam žmogui padovanosime trijų mėnesių žurnalo (pasirinktinai – „Panelė“, „Tavo vaikas“, „Cosmopolitan:, „Moteris“, „Mano namai“ arba „GEO“) prenumeratą. Laimėtojas bus paskelbtas gruodžio 3 d.
Laiškus galite siųsti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Klaida“ arba naudodamiesi nuorodomis žemiau: