Po studentės skundo dėl bendrabučio pratrūko: čia tipinis lietuvių bruožas, todėl mus ir kvailina

Mes, lietuviai, esame stoiška tauta – įrodėme tai savo istorija. Sugebėjimu kęsti kančias ir sukąsti dantis neteisybės akivaizdoje tikriausiai pirmaujame Europoje.

Kaip ir komentuojantieji, taip ir dauguma mūsų, susitvarkome barakų kambarius, ryjame neaiškų ligoninės maistą ir bijome skųstis, nes „gi ligoninė – ne kurortas“, mūsų moterys gimdo bijodamos pataikyti ant blogai nusiteikusių akušerių, taikstomės su surūgusiomis tetomis visokiose sodrose ir registrų centruose (nes gi jos puikiai išmano savo kasdien 50 kartų atliekamą operaciją, o tu, žmogau, nesvarbu, kad esi mokslų daktaras, nesupranti)...

Ką čia kalbėti apie valstybinį sektorių – net ir privačiame sektoriuje nuryjame pyktį dėl arogantiško elgesio su klientu, nesugebėjimo maloniai atsakyti į klausimus, nekokybiškų prekių ir paslaugų. Nes juk taip patogiau – patylėti kartą ar kitą, pabūti auka arba šventuoju, susikaupusį pyktį išlieti ant namiškių, išsiverkti alaus bokalui.

Dar blogiau – mūsų herojiškoje visuomenėje tas, kuris skundžiasi, ieško teisybės, ligoninės maistą tiesiai šviesiai vadina jovalu ir gėda, o tokius barakų kambarius, kaip kad matėme straipsnio nuotraukoje – pasityčiojimu, yra laikomas silpnablauzdžiu, išlepėliu, ištižėliu.

Nes jis, mat, turėtų murkdytis tame pačiame varguolio mentalitete kaip ir kiti, pats klijuoti tapetus, tylėti ėsti ligoninės šlapdešrę, užsigerdamas kisieliumi. Jo, kaip ir mūsų, mokesčiai nieko nereiškia, jo savigarba negali būti aukščiau plintuso ir apskritai, kaip įmanoma skųstis, jei gali sukandęs dantis pigiame barake susidėti tą sumautą linoleumą?!

Viena vertus, didžiuojuosi savo tauta. Niekam nereikia įrodinėti, kad ji moka išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Dar nuo pirmo baltų (aisčių) paminėjimo esame giriami už tai, jog nesame kaip „tingūs germanai“.

Mūsų vyrai ir moterys sugeba tapetuoti, patys tėvai remontuoja valstybines mokyklas ir darželius, mūsuose sąlyginai mažai konfliktų (nors ir daug neapykantos). Lietuviui interesantui valstybinėje įstaigoje, o klientui – privačioje, meistriškai pavyksta išlaikyti „poker face“. Ligoninėje pusryčiams gavę „kažką, ką reikia valgyti su kažkuo“ mes prisimename, kad mūsų babai Sibire reikėjo valgyti žalias bulves, ir nesiskundžiame. Bet...

Turime pripažinti, kad esame ir kvailoka tauta, nesugebanti suprasti, kad Lietuvos verslas ir įstaigos tragiškai nekelia aptarnavimo kultūros lygio. Vis dar gyvename laikmečio, kai kiekviena pardavėja savo krautuvėje jausdavosi baisia valdove ( „nenori – nepirk, kitur nerasi“), dvasia.

Nesugebame pasidaryti išvados, jog Lietuvos viešasis sektorius turi didelių, pirmiausia, vadybinių problemų. Jis pasižymi dideliu apsileidimu, nelankstumu, neefektyvumu, sovietiniu požiūriu į žmogų, o kasdienybėje – elementaria mandagumo stoka.

Šalyje, kur tokie aukšti dirbančiųjų ir darbdavių mokesčiai, viešieji finansai išteka per kažkokias neaiškias skyles ir jau 30 metų murkdomės toje pačioje skylėtoje infrastruktūroje.

Liaukimės teisinę prastą verslo ir viešojo administravimo praktiką. Liaukimės „tvarkęsi patys“ ir viešinkime pavardes tų, kurie prastai tvarkosi savo kontorose. Kol to nedarome, jie ploja rankomis, kad esame tokie savarankiški ir stiprūs. Visi tik džiaugiasi, kad žmonės viską mokame patys ir nuo vaikystės esame rengiami sunkiam gyvenimui.

Mielieji, daugelis valstybinių ir privačių kontorėlių tarpsta dėl jūsų pataikavimo sistemai ir herojiškų lozungų, primenančių dvimečio vaiko rėkalojimą: „Aš pats, aš pats!“

Kad mokame sukąsti dantis, įrodinėti nereikia. Bet kartais reikia daugiau stiprybės, savivertės ir asertyvumo (pozityvaus atkaklumo) pareikalauti to, kas mums visiems teisingumo prasme priklauso – pagarbos mūsų, kaip šios begalinį potencialą turinčios šalies piliečių, orumui.