Gyvenau nedideliame miestelyje, į kurį vasarą iš didmiesčių atostogauti atvykdavo nerealių panikių. Palydėjau vieną tokių vakare po diskotekos ir sutarėme ryte susitikti.
Tada jaunimas mėgdavo vasaros laikotarpiu uždarbiauti. Ir aš buvau įsidarbinęs pagalbiniu statybose. Kaip tik tos pasimatymo dienos rytą man išmokėjo atlyginimą. Buvau lengvai apsirengęs, todėl tuos pinigus įsidėjau į marškinių išorinę kišenę.
Susitikome su mergina, kalbėjomės, juokavom, kvailiojom kaip įmanydami. Staiga ji pastebėjo pinigus mano peršviečiamoje kišenėje ir stvėrė juos, ir įsimetė į savo rankinę. Galvojau, pakvailios ir atiduos. Ir šiaip vaidinau, kad man tai ne pinigai, didelio čia daikto. Nors apie pinigus neužmiršau nė minutės, bet priminti neišdrįsau. Taip ir išsiskyrėme.
Kitą dieną sužinojau, kad ji iš kaimo išvyko namo ir atvyks jau tik kitą vasarą... Och, nieko sau juokeliai, – pagalvojau. Pabrėšiu, jokiu būdu neturiu minties, kad apšvarino mane – tai išties tebuvo kvailionės.
Žiemą gavau iš jos laišką. Tiksliau, ne laišką, o tuščią voką, adresuotą man. Tai kvaiša, – pagalvojau, – įdėjo pinigus vokan. O nesąžiningi pašto darbuotojai, aišku, išsiėmė. O gal ji vėl tiesiog mane erzino. Taip ir liko mįslė, nes jos daugiau nebesutikau.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Pats blogiausias pasimatymas“. Savo pasakojimus siųskite adresu pilieciai@delfi.lt, nepamirškite temos laukelyje nurodyti konkurso pavadinimo. Visas sąlygas rasite paspaudę čia.
