Iš šono viskas atrodo daug gražiau negu yra iš tiesų. Perveriu skeptišku žvilgsniu kiekvieną porelę ir galvoju: šiti, ko gero, keli mėnesiai kartu, dar tik pradžia, kad vis dar džiaugiasi vienas kitu. Kažin kaip bus, kai pagyvensit kartu kelis metus.
Tapau labai negatyvi, kai kalbos pakrypsta meilės tema. Manyje verda per daug jausmų: meilė ir neapykanta, džiugesys ir liūdesys vienu metu. Nežinau, labiau myliu ar nekenčiu? Meluoju pati sau. Žinau. Daug labiau myliu, bet tik norėčiau nekęsti. Kodėl? Nes nekęsti yra daug paprasčiau, negu mylėti.
Pavadinkime ją kiaune
Ar žinojote, jog gyvenime kažką labai stipriai mylėti galima tik kartą? Nežinojote? Aš irgi. Ir dabar praėjus šitiek laiko prašau Dievo, kad būčiau neteisi. Nežinau, ant kurio pykstu labiau, ant Tavęs, ar ant jos.
Pavadinkime ją kiaune, jai labai tinka. Nors ji įsiterpė santykių pabaigoje, tačiau Tu pasirinkai eiti lengviausiu keliu, nė kiek nesistengei išsaugoti griūvančių santykių. Juk daug paprasčiau pirkti naują mašina, nei sutaisyti seną, ar ne?
Paleidai viską, ką mudu taip ilgai kūrėm. Net nebandei visko susigrąžinti, nė kiek nepasistengei. Skaudu. Tikiuosi, kad kiaunei užteks tų gaunamų meilės trupinių, nes mes mylėjom taip stipriai.
Kartu tiek išgyvenom, kartu ėjom per ugnį ir vandenį, niekad neišskiriami beveik kaip Romeo ir Džuljeta, Boni ir Klaidas. Taip paprastai toks jausmas greitai išblėsti negali. Atrodo, tokie santykiai turėtų gyvuot amžinai, deja...
Santykiai – kaip kramtoma guma
Sakei, kad būsim amžinai kartu. Visur ir visada. Melavai eilinį kartą. Ko gero, tuos pačius žodžius kartoji ir naujajai. Man tik labai smalsu, ar Tu pats suvoki, ką darai su savo gyvenimu? Kas Tau visgi yra meilė ir harmonija? Ar Tu bent dabar laimingas?
Aš noriu tikėti, kad kažkada Tu atsimerksi ir praregėsi. Kada Tu suprasi, kad dauguma šiuolaikinių panelių lyg „Hubba Bubba“. Saldi tik paragavus, bet labai greitai tampa be skonio...
Santykių principas veikia taip pat. Tikiesi, kad su nauju žmogumi sukursi tobulą draugystę, tačiau taip nenutinka. Pirmą kartą jausmai būna tikri ir nuoširdūs, kitais kartais bandai suvaidinti meilę, tačiau neišeina toks rezultatas, kokio norėtųsi.
Jei paklaustum, kaip sekasi man, aš atsakyčiau – gerai. Tačiau, kas čia gero? Naujos pažintys, nauji veidai, tie patys banalūs klausimai. Atsibodo tą patį per tą patį pasakoti kiekvienam naujai sutiktam herojui. Vis tiek jie nedalyvavę mano gyvenimo istorijose, nežino to, ką žinai Tu.
Bet kokio vyruko nereikia
Dabar ir aš sėdžiu su naujuoju savo princu. Klausomės muzikos. Netikėtai užgroja „Ty tolko moj“. Atsimeni, tai mūsų daina. MŪSŲ daina! Manasis ir sako: „Šita – nieko gero, perjungsiu.“
Mintyse rėkiu ant jo: nieko gero?! Ar tu bent žinai, kiek daug man ji reiškia? Į ją sudėta mūsų visa pažintis!
„Aha, nieko gero“, – atsakau. Vis dėlto, ką jis apskritai žino apie mane? Vardą, gimimo datą bei dar kelis biografinius faktus. Tiek to, daugiau žinot jam ir nereikia, vis tiek nežadu ilgai su juo užsibūti.
Aš užsiauginau odą, nežadu būti su kažkuo, kad tik būčiau. Būti kartu, nes taip lengviau negu būti vienai. Man, priešingai negu Tau, geriau būti vienai nei su bet kuo. Aš sakiau Tau, kad susirasiu geresnį per penkias minutes. Dėl penkių minučių aš neklydau, bet dėl geresnio – klydau.
Jei bus lemta – susitiksime
Nors mūsų visų skirtingi trūkumai, bet esame panašūs tuo, kad apskritai jų turime visi, mes juk esam žmonės. Aš nesigailiu, kad mes išsiskyrėm, priešingai – netgi galėčiau pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų. Žinai, kaip sakoma, suprasi tik kai prarasi. Taigi, tai pasirodo yra tiesa.
Be skyrybų niekada nebūčiau pajutusi to, ką jaučiu dabar. Niekada nebūčiau supratusi, kokia tuštuma atsivers širdyje be Tavęs. Visą gyvenimą galvočiau, kad aplink vien tik geresni ir kodėl čia man vienai taip nepasisekė gero surasti. Sakyčiau, kokie blogi mūsų santykiai palyginus su Onute ir Petriuku, kaip jie puikiai sutaria, tai – ne mes. Viso šito niekada nesuprasi nepraradęs.
Suprasti mane gali tik tie, kam nutiko taip pat. Reikėjo to. Galiu pasidžiaugt įgijusi savarankiškumo. Pamačiau pasaulį atviromis akimis. Galbūt pamačiau ir tą tamsiąją pusę, kurios pamatyt aš nenorėjau, tačiau dabar tapau ta subrendusia asmenybe, mačiusia visko. Dėl nieko gyvenime nesigailiu.
Žinai ką? Aš tikiu likimu ir jei tik bus lemta – vieną dieną pasigailėsi ir Tu. Suprasi, kad tikrasis žavesys slypi paprastume ir tai, kuo žaviesi dabar, yra laikina. Metams bėgant suprasi, kas yra tikrosios gyvenimo vertybės ir galbūt pats norėsi tos laimės, vidinės ramybės, kurią, pasirodo, mes visada turėjom, tik nemokėjom išsaugot.
Paskubėk susivokti, kol dar ne vėlu, nes aš visada Tave mylėjau, myliu ir, tikiuosi, mylėsiu amžinai. O jei ne – tai bent Tu iš mūsų būk laimingas. Tuomet ir aš būsiu rami. Tu – išskirtinis. Tu – meilė, kuri liko nepasiekiama.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.