Vakar tūkstančiai fanų pamatė bekompromisę kovą tarp pinigų ir idėjos. Kitaip tai būtų sunku pavadinti. Žinoma, palaikau „Žalgirį“, bet nesu tas aklas fanas, kuris nesugebėtų įvertinti situacijos blaiviai. Būdavo situacijų, kai matydavau, kad „Žalgiris“ būna tyčia ar netyčia ištraukiamas teisėjų į pergalę, bet dažniausiai tai įvyksta ne tokios reikšmės lygose ir ne tokios svarbos rungtynėse kaip vakar. Bet tada tos „Žalgirio“ pergalės nebūdavo tokios skanios ar įsimintinos – greičiau priešingai. Iš esmės nekenčiu sporte to vadinamojo žmogiškojo faktoriaus, kai pergalę gali nulemti abejotinas sprendimas žmogaus, kuris yra galbūt švarus ir atsiribojęs nuo visa ko veikiančios aplinkos ir pan., o galbūt susitepęs ar paveiktas spaudžiamas aplinkos.
Šiandien perskaitęs viename iš interneto portalų buvusio elitinio Lietuvos teisėjo Kęstučio Pilipausko komentarą, kad situacija nebuvo tokia aiški, na, švelniai tariant, išgriuvau iš šlepečių. Retai puolu mojuoti kumščiais po mūšio, na, bet šį kartą kelioliką kartų sulėtintai peržiūrėjau epizodą. Ir? Pražanga prieš K. Pangosą pagrindinio laiko pabaigoje labiau nei akivaizdi. Ir net nesvarbu, kokia tai stadija – ar gulėjimo, ar ėjimo, ar perdavimo, ar metimo. J. Gisto ranka akivaizdžiai liečia atakuojančio žaidėjo ranką (ir gana riebiai liečia). Tai klausimas p. Pilipauskui, ar čia pražanga ar ne?
Reikia įvertinti padėtį, kad lieka 2-3 sekundės ir K. Pangosas pašokęs ore gal ruošiasi paimti minutės pertraukėlę ar mesti? Akivaizdu, jis ruošėsi užbaigti ataką – ką lyderis ir turi daryti, bet jį neleistinai stabdo prasiveržimo metu, iš pradžių C. Rivers, po to N. Calathesas ir galiausiai, kad užgesintų – J. Gistas. Žalgirietis net nesugeba išmesti normalaus metimo, nes jį dviejų per dvi sekundes nukerta THREE FOULS – ką ir rėkia Šarūnas Jasikevičius stovėdamas vos ne aikštės viduryje. Na, aš esu mėgėjas, žiūriu krepšinį diletantiškai, bet tokie profesionalūs teisėjai turi žiūrėti ne kokia kamuolio spalva ar kokia gražuolė sėdi 5 eilėje su permatoma palaidine. Ir teisėjai žiūrėjo į aikštę, bet bėda, kad per paskutines 6 minutes, įskaitant pratęsimą, jie žiūrėjo kaip paskandinti „Žalgirį“. Atvirai, be skrupulų, be jokios kitos minties.
Tam šiandien ir buvo publikuotas DELFI tekstas apie tai, kiek ir kokių klaidų pridarė aukščiausio lygio teisėjai į vienus vartus.
Kad ir kaip bebūtų liūdna, bet įvykusio fakto nepakeisim – „Žalgiris“ pralaimėjo ne visai lygioje kovoje. Bet visos šitos mano išlietos pagiežos mintis šiek tiek gilesnė. Ar jūs matėt vakar Š. Jasikevičiaus veidą ir jo reakciją po tų tragiškų teisėjų sprendimų? Dažniausiai Šaras tiesiog kaip pitbulis šoka teisėjams į akis ir rėžia viską, ką galvoją. Bet ne vakar. Jis daugiau ironiškai šypsojosi iškėlęs rankas tarsi sakydamas – „PASIDUODU“. Nes manau, kad jis vakar puikiai suprato – ne tokiam varganam klubui kaip „Žalgiris“ šakotis prieš tokius gigantus kaip PAO, BARCA ar REAL.
Ir jei tu neturi 10 taškų persvaros likus 5 sekundėms iki mačo pabaigos, „Žalgiris“ visada turi bijoti, kad pralaimės laimėtą mačą kaip ir atsitiko vakar. Galima diskutuoti, kad reikėjo pataikyti baudas, reikėjo aštriau pasiginti prieš C. Riversą, aktyviau dengti N. Calathes'ą paskutinės atakos metu. Bet reikia suprasti ir žaidėjus. Jie tiesiog fiziškai jautė, kad teisėjai nori atiduoti pergalę PAO už dyką, todėl „Žalgiris“ atleido gniaužtus ir leido atlikti tuos metimus beveik laisviems, nes kitu atveju kažkas būtų gavęs eilinę rykštę nuo pinigais susitepusių ar tiesiog aplinkos veikiamų teisėjų.
Ir svarbiausia ką šioje situacijoje mano Šaras? Kiek ilgai jis galės pakęsti tuos pralaimėjimus, nes tiesiog tu esi per mažas nykštukas gigantų šalyje. Šaras šiais metais liko, nes jis tiki, kad gali nugalėti gigantus būdamas liliputu. Bet ar kitais metais Šaras nenorės pereiti į tų minėtų milžinų pusę ir laimėti tiesiog dėl to, kad esi didesnis ir baisesnis drakonas, nei kad mes žalgiriečiai – narsūs, drąsūs, bet maži liūtai. Tikiu, kad Šaras, būdamas treneriu, yra toks pats kovotojas kaip ir būdavo žaidėjas. Tikiu, kad jam, ir mums, žalgiriečiams, daug svarbiau nugalėti drakoną per kraujus, pastangas ir prakaitą, nei kad skinti pergales turint daugiau pinigų, daugiau įtakos, daugiau purvo. Todėl šiais metais po sezono, mums reikės 10 kartų garsiau ir nuoširdžiau ištransliuoti: „Šarai, pasilik!“.
Ir nors Šaras nėra antžmogis, bet ar atsimenat, kada taip pripildytą „Žalgirio“ areną, taip aktyviai palaikant „Žalgirio“ krepšininkus ir trenerius sėdėdami bare ar namuose? Nors sezonas dar nesibaigė ir galbūt „Žalgiris“ sukurs stebuklą, bet aš ir kitą sezoną noriu žinoti, kad Kauno vardas skambės Europoje.
Todėl iš visos širdies tariu – „Šarai, pasilik!“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.