DELFI skaitytojas: kiek yra šeimų, kuriose tiksi tokia pati galimos tragedijos bomba?
Kas yra teisingumas? Kas gali nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne? Skaitant komentarus socialinėse platformose galima pastebėti, kad kiekvienas nori tapti Temide. Dviejų mirusių vaikų tragedija tapo dar viena žiežirba, kuri įplieskė mirties bausmės laužą.
Nuoširdžiai nesuprantu, kaip žmonės gali interpretuoti mirties bausmę, kaip vieną iš teisingumo įvykdymo priemonių. Galbūt labiau reikėtų galvoti apie tai, kodėl taip atsitiko, o ne kaip išreikšti kiekviename iš mūsų esantį pyktį. Taip, man irgi pikta, kad du vaikai turėjo kentėti, bet jų kentėjimas truko ilgiau nei tas kelias minutes.
Koks jų gyvenimas buvo iki tos akimirkos? Kiek vaikų dabar gyvena bijodami savo tėvų? Ši tragedija iškėlė problemą, bet žmonės nėra linkę jos aptarti. Ir žinoma, reikia nepamiršti to, kad po savaitės niekas apie net negalvos. Prisiminkime bagažinėje sudegintos merginos atvejį. Ar tuo metu, nevyko tokios pačios diskusijos? Kiek laiko reikėjo, kad ši tema būtų palaidota po naujienomis apie kieno nors plaukų spalvą ar svorio pokyčius? Todėl nereiktų apsimesti didvyriais – Helovinas jau praėjo. Be to, „Caps lock“ mygtuko įjungimas irgi ne ką pagelbės, kai norima, kad būtų išgirstas garsus šauksmas apie tai, kad kažkas čia ne taip.
Mes visi puikiai žinome, kas vyksta. Žinome apie tėvus, kurie taip ir neišmoko jais būti savo vaikams. Žinome apie vaikus, kuriems dažnai nelieka nieko kito, kaip pateisinti ,,obuolys nuo obels netoli rieda“. Ir taip ratas sukasi. Lietuva su savo šeimos politika yra dar kažkur anapus ir gana sunkiai bando kažką keisti. Tai, kas vyksta šeimoje, yra tik šeimos reikalas? Na, ką gi, kartais reikėtų pažeisti tą nesikišimo principą. Vis dėlto, jeigu jau turime kažką daryti, tai ne mirties bausmes siūlyti. Net tais laikais, kai buvo mirties bausmės vykdymo apogėjus, žmonės ir toliau darė nusikaltimus. Ir išvis, kaip tai padėtų kitiems, kurie yra neveiksmingos politikos įkaitais? Gal žudom tuos, kurie jau kažką nužudė? Tikrai, mirusiems palengvėtų žinant, kad, štai kažkas įvykdė teisingumą... Dabar tesiilsi jie ramybėje.
Nežinau, kaip jūs, bet aš daugiau energijos skirčiau, galvodama apie tai, kaip galima užkirsti kelią. Kiek šiuo metu yra šeimų, kuriose tiksi tokia pati galimos tragedijos bomba? Tikrai daugiau nei ši, kurioje įvyko nelaimė. Rizikos šeimų tik daugėja. Tai, kas daroma dabar, nepadeda. Kiek programų yra vykdomos tik todėl, kad būtų atliktas „mes kažką darome“ vaidmuo? Kiek socialinių darbuotojų gali efektyviai atlikti jiems patikėtą darbą, kuomet jiems nėra suteikiamos sąlygos to padaryti? Kelioms šeimos yra suteikiama tikra pagalba, o ne keli apsilankymai per mėnesį pasižiūrint, kas čia geresnio? Ar teisinga apsimesti, kad mums iš tikrųjų rūpi, kuomet viskas ką mes pasakome yra...žudyti?
DELFI skaitytoja Ernesta: kas serga, mirties bausmės nebijo
Tragedijos Kėdainių rajone sukrėsta Rūta Mikelkevičiūtė siūlo grąžinti mirties bausmę. Pirmas klausimas: ar sergantys žmonės bijo mirties bausmės? Spėju, kad apie pasekmes jie išvis negalvoja ir nuo to, ar mirties bausmė bus ar ne, tragedijų nesumažės.
Ar mirties bausmė iš tikrųjų yra pati didžiausia bausmė žmogui? Manau, daugeliui žmonių, kurie sunkiai serga (pavyzdžiui, yra suparalyžiuoti ) mirties bausmė būtų greičiau išsigelbėjimas nuo kančių, nei bausmė.
Ar žmogus, kuris nužudo ar kankina kitą žmogų, tuo labiau vaiką, bijo mirties?
Jeigu mes iš tikrųjų norim tokį žmogų nubausti, mes turėtume sugalvoti kitą, kur kas baisesnę bausmės priemonę nei mirtis. Mirtis gali būti bausmė tik tam žmogui, kuris labai, labai jos bijo.
Kaltinti ir smerkti visi mokame puikiai. O jeigu vietoj to savo laiką ir energiją skirtume tam, kad šalia esantys žmonės jaustųsi geriau?
Dauguma suprantam, kad duoti galime tik tai ką turime. Jei laikome pyktį, daliname jį aplinkiniams. Jei jaučiame meilę, duodame meilę.
Jei mes esame ramūs, vaiko išpiltas pienas iš kantrybės neišves. Jei grįžtam iš darbo pikti, tai visada atsiras priežastis dėl ko, tą pyktį išlieti ant kitų. Ką mes galime padaryti, kad mūsų visų gyvenimas būtų saugesnis, gražesnis ir geresnis?
Moterys, gyvenančios su tokiais vyrais, neturi savigarbos jausmo, o greičiausiai ir materialinės paramos. Ką mes galėtumėm padaryti, kad tos moterys nesitaikytų su tokiom gyvenimo salygom?
Mes esame visuomenė. Tos moterys ir netgi tie patys žmogžudžiai yra visuomenė. Nustokime badyti vieni į kitus pirštais ir skirkime savo laiką, energiją ir protą sukurti visuomenei, kurioje mes norėtumėm gyventi.
DELFI skaitytojas Andrius: ką galvoja visuomenė?
Nežinau, kas žiauriau – tas įvykis šulinyje, ar tie tūkstančiai „putojančių“ apie mirties bausmės sugrąžinimą?
Įsivaizduoju, jei valdžia klausytų tos rėkiančios masės, tai jau rytoj užtektų paskambinti į policiją, pranešti apie alkoholikus, geriančius „komunalkėje“, ir jau po penkių minučių praskrenda ties ta teritorija naikintuvai ir numeta keletą bombų, kad apsiramintų. Arba anot jų, alkoholikas stebi, kokios bausmės už nusikaltimus, išanalizuoja situaciją, pasveria riziką ir tada pamato, kad, „ai čia tik iki gyvos galvos pasėdėsiu kalėjime, tai gal tada mestelėsiu keletą vaikų į šulinį.“ O jeigu būtų pamatęs, kad mirties bausmė taikoma, tai vietoj degtinės nusipirktų silpnesnio vyno ir skaitytų someljė patarimus, dar vaikams nupirktų „Lego“?
Ir išvis – ką jie galvoja: parėkausiu, parodysiu savo jautrumą, pasiūlysiu nužudyti, tada solidarizuosiuosi su krūva panašių į save, nes visuomenė visada vertina emocijoms pasiduodančius, nes jie geriausiai žino. Emocijos niekada neapgauna. „Kaip jautrus žmogus gali klysti“, – galvoja jie. Jis gi verkia, jam gi gaila ir pyktis ima, o kas nepyktų, kai tokie žiaurūs dalykai dedasi. Ir atsakas, žinoma, turi būti toks pats aistringas ir žiaurus. Ir visi jie prieš tą įvykį sakydavo – gyvenkime taikiai, nesipykime, esame prieš patyčias, už taiką (…)
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite atsiųsti savo nuomonę? Patarti? Pasidalinti mintimis? Kviečiame tai padaryti! Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt arba žemiau:
